Antkapiniai paminklai ir epitafijos

Antkapiniai paminklai ir epitafijos Vilniaus katedroje nuolat keitėsi. Sunykus vieniems atminimo ženklams, buvo ruošiami kiti. Vilniaus katedroje yra 37 įvairiomis kalbomis rašytos epitafijos ar memorialinės lentos. Ankstyviausios iš jų skirtos Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, mirusiam 1506 m., Žygimanto Augusto žmonoms — Elzbietai Habsburgaitei, mirusiai 1545 m., ir Barborai Radvilaitei, mirusiai 1551 m. Kitos epitafijos yra įrengtos nuo XV a. iki XIX a.

Visos epitafijos skirtos aukštas valstybines ar Vilniaus katedroje bažnytines pareigas ėjusiems asmenims - kunigaikščiams, vyskupams, didikams, įvairiomis fundacijomis rėmusiems šią katedrą. Ne visų epitafijų autoriai žinomi. Nuo antikos laikų epigraminės epitafijos dažniausiai būdavo anoniminės. Kai kurių epitafijų paskutinėse eilutėse yra įsiamžinę palaidojimu ir paminkline lenta pasirūpinę velionio artimieji ir giminaičiai.

Epitafinių tekstų ypatumai

Daugelis Vilniaus katedroje esančių lotynų kalba parašytų epitafinių tekstų pradedami dedikacija D[eo] O[ptimo] M[aximo] (geriausiajam galingiausiajam Dievui). Antrojoje bažnytinių epitafijų eilutėje paprastai pateikiamas asmens, kuriam skirtas įrašas, vardas. Šis tekstas neretai išskiriamas grafiškai, t.y. parašomas didesnėmis arba paauksuotomis raidėmis.

Vilniaus katedroje esantys epitafiniai įrašai pasižymi ne tik glausta, šiam žanrui privaloma kompozicija, bet ir minties, atspindinčios baroko mąstyseną, dinamiškumu, ekspresyvumu, meistrišku leksikos parinkimu. Tai liudija, kad šių tekstų kūrėjai turėjo literatūrinį išsilavinimą, išmanė stilistiką, semantiką ir kompoziciją. Kartu Vilniaus katedros epitafiniai įrašai rodo antikinės žanro tradicijos tąsą, bei LDK kultūros atspindžius. Aprašant mirusiojo gyvenimą, jo darbai idealizuojami. Epitafijų paskirtis — ne tik prisiminti asmenį, bet ir parodyti sektiną pavyzdį. Šių tekstų autoriai siekė išaukštinti ne konkretų žmogų, bet krikščioniškąjį gyvenimo būdą parodyti kaip vienintelį kelią, vedantį Išganymo link. Dažniausiai vaizdingai ir išradingai išryškinamos žmogaus dorybės: garsus pamaldumu, teisumu, dorumu, moteris papuošta ypatingais sielos ir kūno turtais, mokytas, narsus, dosnus, pavyzdingo elgesio, pranokstąs bet kokį pašlovinimą, švelnios, malonios ir visiems palankios prigimties, kilnaus veido ir dvasios, nuostabus patarimais ir iškalba, draugus apgaubė ir globojo palankumu, artimuosius — meile, visus — kilnumu, pasižymėjo dvasios stiprybe ir liepsnojo uolumu Dievo namams.

Mirtis vaizduojama kaip neišvengimybė. Pabrėžiamas žemiškojo gyvenimo trapumas ir menkumas, laikinumas, raginima nesureikšminti žemiškųjų pasiekimų ir šlovės. Skaitytojas kviečiamas gyvenimą nugyventi kaip galima prasmingiau, dirbti gerus darbus, tobulinti save gausinti dvasios turtus ir tuo pelnyti Dievo malonę — amžinąjį gyvenimą. Idealizuotą ir dažnai nerealumo įspūdį sukeliantį aprašymą epitafijose seka glaustas, istoriškai tikslus nuveiktų darbų ir eitų pareigų aprašymas, kuris primena, kad įrašas skirtas iš tiesų egzistavusiam žmogui.