Į pirmą puslapį

Šv. Stanislovo koplyčia

Šv. Stanislovo koplyčia – viena naujausių bei „slapčiausių“ koplyčių Katedroje atsirado tik po Lauryno Gucevičiaus Katedros rekonstrukcijos ir atskiros fundacijos ar oficialaus titulo niekada neturėjo. Iki L. Gucevičiaus perstatymo dabartinės koplyčios vietoje buvo šiaurinis įėjimas į Katedrą, rekonstrukcijos metu pastūmėtas Didžiojo altoriaus link. Atsiradusi uždara patalpa buvo naudojama kaip sandėlis iki 1837 m., kol architektas, Vilniaus klasicizmo atstovas prof. Karolis Podčašinskis (1790–1860) čia suprojektavo ir įrengė nekilnojamą Kristaus kapą. Nuo tada patalpa pradėta vadinti Išganytojo Karsto koplyčia. Koplyčia būdavo atidaroma tik Velykų tridieniui, visu kitu metų laiku būdavo laikoma uždaryta. Šioje koplyčioje du kartus metuose – Didįjį Penktadienį ir Didįjį Šeštadienį – būdavo išstatoma Didžioji Goštautų monstrancija.

Nuo šiandien į titulinio Katedros šventojo koplyčią perkeliama vertingiausia Vilniaus katedros brangenybė, seniausias relikvijorius Lietuvoje – „Šv. Stanislovo ranka“. Apie 1500–1503 m. Vilniaus auksakalių sukurtas sidabrinis paauksuotas rankos pavidalo relikvijorius talpina kankinio vyskupo rankos kaulo dalį. Legenda byloja, kad 1388 m., Lietuvos krikšto proga, šventojo palaikų dalelę Vilniaus katedrai dovanojo Krokuvos kapitula. Įstabaus kūrinio forma itin plastiška, nestokojanti natūralizmo, realistiška puošni vyskupiško puošnaus drabužio rankovės traktuotė neturi analogų kitose šalyse. Manoma, kad ant relikvijoriaus piršto užmautas žiedas su safyru kadaise priklausė kuriam nors vyskupui ir buvo paaukotas šv. Stanislovui kaip votas.

Koplyčioje kabo Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu atvaizdas ir paveikslas vaizduojantis „Šv. Stanislovo stebuklą“.

atgal  aukštyn  tolyn
Į apsilankymo pradžią
Turino drobulės koplyčia.  Kęstučio Stoškaus  fotografija
Turino drobulės koplyčia. Kęstučio Stoškaus fotografija
Turino drobulės koplyčia. Kęstučio Stoškaus fotografija
Turino drobulės koplyčia. Kęstučio Stoškaus fotografija