Vilniaus vyskupas Benediktas Vaina norėjo būti palaidotas šiame kape. Kol gyveno, jis buvo šviesus bažnytinio gyvenimo ir senatoriško orumo pavyzdys. Penkiolika metų Viešpaties kaimenei paskirtas ganytoju, savo maldingu elgesiu ir veiksmingu žodžiu, dieviško uolumo kupinas dėl didelės sielų gerovės valdė Kristaus šeimyną. Ypatingo tikėjimo Dievu ir šventaisiais dėka išvadavo iš eretikų daugelį šventovių. Popiežiui Klemensui VIII pritariant, vėl atgaivino jau beveik pamirštą pagarbą Lietuvo s globėjui šventajam Kazimierui ir šventus to paties šventojo palaikus garbingesnėje vietoje palaidojo. Patyręs valstybės sėkmes ir nesėkmes, gynė ją patarimu, pastangomis, budrumu, nuolatos visiems trokšdamas gero. Pagaliau kai, ketindamas nusilpusiam kūnui grąžinti sveikatą, atvyko į Italijos gydyklas, Dievas, gyvenimo ir mirties Viešpats, jau ruošdamas jam amžintąjį gyvenimą, vietoj laikinojo, mirčiai tarpininkaujant, didžiai nusipelniusį tikėjimui ir tėvynei, palaužtą amžiaus [ir] blogos sveikatos, vargų pabaigai pašaukė Paduvoje į dangų 1615 pasaulio Atpirkimo metų spalio 22 dieną.