Tremtinių (buv. Švč. M. Marijos Vardo) koplyčia
Ši koplyčia funduota vysk. Andriaus Taboro 1495 m., todėl vadinama Senąja Vyskupų koplyčia.
Taip pat ji buvo vadinama Švč. Mergelės Marijos Vardo, Čenstakavos, Šv. Jono Nepomuko koplyčia. Joje ant pietinės sienos kabojo paveikslas „Šv. Jonas Nepomukas prieš karalių Vaclovą“, nes koplyčia atstatyta vyskupo Jono Nepomuko Korvino Kosakovskio rūpesčiu. Vyskupui mirus 1808 m., jo atminimui ant koplyčios rytinės sienos įrengta epitafija. Koplyčios sienų nišose stovi aštuonios šventųjų skulptūros, virš jų — aštuoni Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslai, kuriuose žaliame fone vaizduojami angelai, rankose laikantys krikščioniškų dorybių simbolius.
Nuo 1989 m., kai koplyčia pašvęsta tremtiniams, paveikslas perneštas į Valavičių koplyčią, o vietoje jo kabo didelis XVIII a. I pusės kryžius su masyvia medine nukryžiuotojo Kristaus figūra. Šis kryžius į katedrą atkeltas 1864 m. iš uždarytos Trinitorių bažnyčios Antakalnyje.
Koplyčioje dešinėje pusėje kabo dedikacinis raštas, kuriame rašoma:
Garbingiems ganytojams,
mylimiems broliams ir seserims Lietuvos kankiniams —
nelaisvėje gyvybę paaukojusiems arkivyskupui
Mečislovui Reiniui
ir vyskupui Vincentui Borisevičiui,
kalėjimus ir tremtį iškentusiems arkivyskupui Teofiliui Matulevičiui
ir vyskupui Pranciškui Ramanauskui,
daugeliui kitų kunigų ir vienuolių, nesuskaitomiems ištikimiems katalikams, protu,
širdimi ir krūtine užstojusiems Dievą, Tėvynę
ir savo vaikų bei tautiečių tikėjimą ir laisvę,
kurių kaulai išbarstyti tundroje, taigoje ir dykumose,
Rytų ir Vakarų svečiose šalyse — amžinai dėkinga atbundanti
Lietuvos katalikiškoji visuomenė pašvenčia šią kankinių
ir tremtinių koplyčią.
1989-aisiais birželio keturioliktoji.
Koplyčioje kairėje pusėje taip pat kabo dedikacinis raštas, papildantis anksčiau minėtą tekstą:
„...jie leidosi kankinami ir atsisakė laisvės, kad laimėtų kilnesnį prisikėlimą.
...jie turėjo iškęsti patyčias ir plakimus, taip pat pančius ir kalėjimą. Jie buvo akmenimis mušami, pjūklais pjaustomi, kalavijo kirčiais žudomi, klajojo prisidengę avikailiais ar ožkenomis, vargo, kentė priespaudą ir kankinimus. Jie, kurių pasaulis nebuvo vertas, slapstėsi dykumose,
olose ir žemės plyšiuose.“ (Žyd 11, 35.39)
Mylimiems 117.300 Lietuvos kariams ir nekaltai užkankintiems, mirusiems nuo šalčio ir bado, po mirties pažemintiems, žuvusiems už Dievą, Tėvynę, savo ir tautos laisvę, 151.500 įkalintiems, kentėjusiems kalėjimų požemiuose ir katorgoje, 517.060 prievarta ištremtiems iš Tėvynės, iškentusiems priespaudą ir alkį, 320.000 priverstinai pasitraukusiems į tolimus kraštus ir dingusiems be žinios Lietuvos sūnums ir dukterims amžinai dėkinga atgimstanti Lietuvos katalikiškoji visuomenė pašvenčia šią kankinių
ir tremtinių koplyčią.
1989-aisiais birželio keturioliktoji.”
Šioje koplyčioje įrengtos trys epitafijos Vilniaus vyskupams: Jonui Nepomukui Korvinui Kosakovskiui (1755—1808), Mečislovui Reiniui (1884—1953) ir Julijonui Steponavičiui (1911—1991).
