Presbiterija ir altorius

Bažnyčios altorius — tai vieta, ant kurios aukojama šv. Mišių auka. Altorius primena Kristų, kuris už visus žmones pasiaukojo ant kryžiaus. Kunigas ar vyskupas, aukodamas šv. Mišias vos tik priėjęs prie altoriaus jį pagarbiai pabučiuoja, o per iškilmingas apeigas ir smilko, apeidamas aplinkui. Šv. Mišių pabaigoje, palaiminęs susirinkusius, vyskupas ar kunigas visada altorių pabučiuoja, taip išreiškia pagarbą Jėzui Kristui ir bendrystę su visais kankiniais ir šventaisiais. Altoriaus viduryje yra įmūrijamos šventųjų relikvijos kaip mūsų žemėje dar keliaujančios Bažnyčios vienybės ženklas su tais, kurie jau Danguje regi ir garbina Viešpatį. Jaudinantis ir šventovei svarbus momentas — altoriaus konsekracija. Vyskupas kryžiaus ženklu tepa katedroje Didįjį Ketvirtadienį pašventintu šv. Krizmos aliejumi altoriaus mensą ir palydi specialia malda.

Arkikatedros Didžiojo altoriaus ansamblį sudaro trys dalys: monumentalus klasicistinis portikas, po kuriuo buvo tik Didysis Vikarų altorius, einant į presbiteriją — senasis istorinis Kapitulos altorius su tabernakuliu ir aukštutinės presbiterijos viduryje įrengtas naujasis altorius pagal Vatikano II Susirinkimo liturginius nurodymus. Ant jo dabar aukojamos šv. Mišios.

Po portiku, prie kadaise buvusio Vikarų altoriaus, kabo Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas „Šv. Stanislovo mirtis“, nutapytas 1799 m. Portiko timpano trikampyje — Apvaizdos ženklas. Virš portiko — kryžius su nukryžiuoto Kristaus figūrėle, pagaminta 1805 m.

Kapitulos altorių sudaro tabernakulis (puošnus nedidelis namelis per šv. Mišias konsekruotam Švč. Sakramentui pagarbiai ir saugiai laikyti) bei altoriaus mensa (specialus sakralios paskirties stalas šv. Mišių aukai). Kapitulos tabernakulio dureles puošia trys reljefai iš Kristaus kančios ciklo: didžiausios apimties kūrinys „Paskutinė Vakarienė“, mažesnės apimties — „Jėzus plauna kojas savo mokiniams“ ir mažiausio dydžio — „Jėzaus malda Alyvų kalne“. Šie barokiniai auksakalystės šedevrai pagaminti 1623—625 m., autorius — M. Walbaum. Tabernakulis įrengtas iki 1712 m. Vilniaus vyskupo K. K. Bžostovskio ir katedros kapitulos iniciatyva. Virš tabernakulio įrengta ciborija (pusapvalis šešių kolonų palaikomas gaubtas kryžiui arba monstrancijai), o joje — masyvus kryžius. Šis kryžius pagamintas Varšuvoje, XIX a. pab., Juzefo Fražė įmonėje. Šalia ciborijos pritvirtintos dvi skulptūrėlės — relikvijorių kopijos: šv. Kazimiero (kairėje) ir šv. vyskupo Stanislovo (dešinėje). Tabernakulio ir ciborijos projekto autorius – Karolis Podčašinskis. Auksakalys Vaitiekus Jastžembskis cimboriją sumeistravo 1837 m. ir tabernakulio rekonstrukcijai panaudojo kolonėles, kurias 1741 m. nukalė P. J. Šteinbiuchleris.

2007 m. pertvarkant presbiteriją, jos viduryje pagal II Vatikano susirinkimo liturginius reikalavimus įrengtas naujasis marmurinis altorius, papuoštas sidabro spalvos vynuogių kekėmis ir javų varpomis — Eucharistijos simboliais. Altorius pagamintas Vilniaus arkivyskupijos Amatų centre ir Vilniaus arkivyskupo metropolito kardinolo Audrio Juozo Bačkio konsekruotas 2007 m. gruodžio 24 d. Naujojo altoriaus pietinėje pusėje, prie antrojo pilioriaus įrengtas Amatų centro pagamintas Vilniaus arkivyskupo sostas. Jo viršutinėje dalyje kabo Vilniaus arkivyskupo metropolito arkivyskupo Gintaro Grušo herbas. Altoriaus šiaurinėje pusėje kiek atokiau įrengtas marmurinis pulpitas — Dievo Žodžio stalas. Nuo jo susirinkusiems žmonėms tinkamai pasiruošę pasauliečiai skaito Šventojo Rašto skaitinius, vyskupai, kunigai ir diakonai skelbia Evangeliją, pamoksluose paaiškina girdėtus Viešpaties žodžius, perteikia Katalikų Bažnyčios mokymą.