Kupolo tapyba
Kupolo dekoras perteikia šv. Kazimiero dvasinį gyvenimą, jo dorybes. Keturios kupolo burės ištapytos 1640 m. Michelangelo Palloni freskomis. Dvi šiaurinės dalies freskos dėl drėgmės pradėjo gesti. Vietoje jų XVIII a. pagaminti skydai, ant kurių ištempta drobė ir aliejiniais dažais ištapyti Pranciškaus Smuglevičiaus darbais. Po paveikslais — iš stiuko pagaminti angelai, kurie emblemose laiko vaizdingus siužetų simbolius ir lotyniškus paaiškinančius užrašus. Žolynų, granatų vaisių girliandos iš stiuko tarp taybos scenų primena gausų derlių, kai žmogaus siela pasirenka dorybes, veržiasi į Dievą, gali atrastį išsiilgatąjį Rojų.
„Šv. Kazimiero giesmė Švč. Mergelei Marijai“ (1) — tokia freska nutapyta virš altoriaus kairiojoje burės dalyje. Debesyje angelų apsuptas ir jų prilaikomas Šv. Kazimieras kyla į dangų ir atverčia knygą, iš kurios kyla jo mėgta giesmė; Omni diae dic Mariae („Tu kasdieną girk Mariją) — tai senas šventojo mėgtas himnas, pagerbiantis Dievo Motiną Mariją.
Lotyniškame įraše prie emblemos kadaise restauruojant padaryta klaida. Turėtų būti: Signaculum super cor („Antspaudas ant širdies“). Tai — iš Gg 8, 6. Giesmių giesmėje taip sužadėtinė kreipiasi į sužadėtinį, siekia savo meilę taip kūrybingai patvirtinti. Šv. Kazimiero gyvenime tai primena jį patį, taip puoselėjusį pamaldumą į Švč. Mergelę Mariją. Angelas emblemoje laiko širdį, kuri vainikuota karūna. Širdies atvėrimas Dievo Motinai teikia karališką džiaugsmą.
„Šv. Kazimieras lydimas į dangų“ (2) — šią freską galima pamatyti stovint veidu į šventojo sarkofagą, virš altoriaus dešinėje burės dalyje. Šventasis karalaitis apsuptas kilnių sielų, kelia savo žvilgsnį ir tiesia dešinę ranką į angelus, kurie atneša lelijas ir kryžių — šv. Kazimiero simbolius ir taip pagerbia jo žemiškąjį pasirinkimą: apsispręsti už tikėjimą ir tyrumą. Angelai pavaizduoti jau toli už burės freskos ploto, visiškai nesimetriškai įsiterpę tarp darnios kopozicijos stiuko lipdinių. Tokia detalė primena, kad net ir gražiausias dangaus įvaizdis pranoksta tai, ką galėsime amžinybėje pamatyti, stiprina anapusybės kaip neišsemiamos paslapties įspūdį. Emblemoje pavaizduotas erškėčių vainiku puoštas kryžius ir lelijos primena, kad tikėjimo kelias susijęs ir su kančia, auka, askeze. Kryžiaus papėdėje pavaizduota Adomo kaukuolė, tradiciškai laikoma senojo žmogaus, kuris buvo neklusnus Dievui, todėl paragavo mirties ir laukė didžio Išganytojo atpirkimo. Šūkis po emblema skelbia: His ornati et amori („Šiomis [lelijomis] pasipuošti ir mirti“).
„Kova su aistromis“ (3)— šį paveikslą matome atsisukę veidu į išėjimą iš koplyčios, dešiniojoje burės dalyje. Paveiksle vaizduojama moteris baltu drabužiu, apsigaubusi melsvu apsiaustu. Rankoje moteris laiko rimbą, kuris nuo seno žinomas kaip asketinė aistrų tramdymo priemonė. Koja moteris ryžtingais pamynusi Amūrą, vaizduojantį kūnišką meilę. Amūro lanko timpa nutrūkusi, o tai reiškia, kad pavyko sutramdyti aistras ir skaistumas nugalėjo. Šalia moters stovi angelas, kuri laiko užrašą: Castigo corpus meum („Tramdau savo kūną“). Po paveikslu — angelas dešine ranka ant pečių kelia emblemą su šermuonėliu ir alyvmedžio šakelėmis. Šermuonėlio baltas kailiukas simbolizuoja skaistybę, tyrumą ir nekaltumą, karališką didybę ir kilnumą, alyvmedis — ramybę ir taiką. Kaire ranka angelas atstumia šaukiančios, įpykusios moters galvą, kuri primena neskaistumą. Prie angelo — klaidingas lotyniškas užrašas, tikriausiai suklysta restauruojant. Turėtų būti: Malo mori quam foedari („Geriau mirti, negu susiteršti). Taip įamžintas šv. Kazimiero apsisprendimas atsisakyti nuodėmingų intymių ryšių net jei tokie santykiai gydytojų patarimu būtų naudingi sveikatai.
„Dorybės pergalė“ (4) — šis paveikslas pakabintas virš išėjimo kairėje pusėje esančioje kupolo burėje. Moteris apsigaubusi raudonu, kančią ir pasiaukojančią meilę ženklinančiu apsiaustu dešine ranka rank laiko palmės šakelę, kuri simbolizuoja pergalę. Kairės rankos smiliumi moteris rodo į dangaus tolybes, tarytum bylodama apie ištvermingųjų laukiančią Dievo karalystę. Vieni angeliukai apie šią moterį žaidžia su žąslais — tramdymo simboliu, kiti — vyną skiedžia vandeniu, o tai primena nuosaikumą. Po paveikslu sėdintis angelas ant pečių prilaiko emblemą, kurioje vaizduojama apie kaukuolę besivejanti gyvatė. Žmogaus kaukuolė čia primena mirtį, o gyvatė — naują gyvenimą, nes ji sugeba išsinerti iš senos odos ir taip tarytum atgimti. Angelas sėdi ant plokštės. Joje perskaitome drąsų užrašą apie mirtį, kuris simboliškai priskiriamas šv. Kazimierui: Nunquam te timui („Niekada neesu tavęs bijojęs“). Šv. Kazimieras už vis labiau pasitikėjo Dievu, todėl ir dorybės jam tokios priimtinos bei natūralios, atveriančios kelią į Viešpaties karalystę.
