Geriausiajam galingiausiajam Dievui. Jei ainių akimis būtų galima pažvelgti į garbaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus nemirtingąją šlovę, nes ji yra dengiama šydo tarsi saulė debesies. Gimė 1572 metais, kuriais nieko geresnio visuomenės labui negalėjo gimti. Savo protėvių dorybe puošėsi, o savąją [skyrė] šlovei padidinti. Manė, kad nedera išgarsėti atsitiktinumo dėka ar pasikliaunant svetimos šlovės garsu. Taigi daugiau nei 20 metų nuolat būdamas šalia karaliaus, Bažnyčios, ir valstybės, vykdydamas viešuosius pavedimus, dalyvaudamas pasiuntinybėse pas įvairius valdovus, būdamas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštininku ir referendoriumi, puikiai atliko savo pareigas. Po to, tapęs pakancleriu, papuoštas Vilniaus [vyskupo] tiara, tiko abiems pareigoms, kurias atliko, daugeliui keldamas susižavėjimą, o nedaugeliui — pavydą. Tačiau netrukus, atsisakęs pakanclerio pareigų, kad daugiau laiko skirtų vyskupo veiklai, puikusis ganytojas, [garsėjęs] nesuteptu gyvenimu ir geru pavyzdžiu, visiškai atsidavė pamaldumui. Tačiauir valstybės [gyvenime] niekuomet jo netrūko. Jis ne tik padidino šios bazilikos garbę vertingais reikmenimis, bet ir kitas bažnyčias, vienas išplėštas iš eretikų rankų, kitas — naujai pastatytas, apgaubė rūpesčiu. Vyras, pranokstąs bet kokį pašlovinimą, švelnios, malonios ir visiems palankios prigimties, kilnaus veido ir dvasios, nuostabus patarimais ir iškalba. Jei būtų buvęs nemirtingas, būtų gyvenęs visų paguodai, prieš nieką nesipuikuodamas. Visų liūdesiui jis mirė 1630 metų sausio 9 dieną, išlikdamas visų gerųjų širdyse. Tu melsk Dievą arba pasitrauk, jei tai apsunkina tave, nes kol šis gyveno, jis nieko neapsunkino.