Jėzaus nukryžiavimo scenos freska
1985 m. po pietinės navos grindimis rastoje kripta. Ant šiaurinės kriptos sienos tinkuoto paviršiaus aptiktas seniausios Lietuvoje figūrinės tapybos ant sienų fragmentas. Ant sauso tinko al secco technika nutapyta Nukryžiavimo scena. Centre ant kryžiaus pavaizduotas Kristus, iš kairės — Švč. Mergelė Marija, o iš dešinės — šv. Jonas apaštalas ir evangelistas. Kriptai, mirusio palaidojimo vietai, tinkantis siužetas apie mirštantį ant Kryžiaus Jėzų ir prie jo budinčius Motiną ir mylimąjį mokinį byloja apie freskos užsakovo troškimą, jog malda ir amžinojo gyvenimo viltimi bei gyvu tikėjimu turėtų būti palydimi visi, kurie šioje kriptoje bus laidojami. Freska nutapyta XIV a.pab. XV a. pr. puikiai savo amatą išmanančių meistrų.
Freskos užsakovu galima laikyti Vytautą, kuris panašaus pobūdžio kūriniais prašė puošti Trakų Salos pilies sienas ir Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią. Bizantinė šios tapybos stilistika bei ankstyvosios gotikos bruožai sietini su didžiojo kunigaikščio dvaro meninėmis madomis. Nors ir fragmentiškai išlikusi tapyba leidžia teigti apie didžiųjų kunigaikščių dvare mėgiamą dailę. Žinoma, kad freskas tapė keliaujantys meistrai, archajiški įrašų rašmenys ir gana progresyvi ikonografija, leidžia teigti šiuos meistrus dirbus nepriklausomai nuo to meto aplinkiniuose kraštuose vyravusių madų.
Tos pačios kriptos rytinėje sienoje taip pat galima aptikti kitų sienų figūrinės tapybos elementų, tačiau neįmanoma pasakyti kokį siužetą jie vaizduoja. Sieninės tapybos fragmentai leidžia teigti, jog visos šios kriptos sienos galėjo būti ištapytos freskomis. Toks kriptos išpuošimas liudija, jog ji skirta garsiam ar nusipelniusiam asmeniui. Viena iš versijų, jog ji galėjo būti skirta pirmajam Vilniaus vyskupui Andriui Vasilai. Kitas svarbus asmuo, kuriam galėjo būti skirta freskomis ištapyta kripta — tai Vytauto žmona Ona, mirusi 1418 m.
1985 m. freska konservuota, sienoje po piešiniu padarius horizontalų pjūvį, įterpta hidroizoliacija, kad tapybos negadintų kapiliarinis vandens tekėjimas, intensyvėjantis tada, kai kyla gruntinis vandens lygis.
