Varpai

Varpas — muzikos instrumentas, kilęs iš Azijos. Šiuo instrumentu galima išgauti per 50 skirtingų skambesių, kurių paslaptis glūdi varpo formoje. Būdavo sakoma, kad varpo skambėjimas nuveja piktąsias dvasias. Tai — žemės ir dangaus ryšio simbolis, kviečiantis maldai, susikaupimui, perteikiantis svarbią žinią.

Katalikų Bažnyčioje pamaldų metu varpais buvo pradėta skambinti VII a. Varpai buvo šventinami specialiomis apeigomis ir jiems suteikiami žmonių vardai, religinio pobūdžio pavadinimai, puošiami ornamentais, herbais ir sakiniais iš Šventojo Rašto.

Vilniaus katedros varpais skambinama kviečiant šv. Mišioms, „Viešpaties angelo“ maldai, per iškilmingas procesijas, per svarbius religinio gyvenimo įvykius. Varpo skambėjimas — tai tarytum Dievo balsas žmonėms.

Antrojo pasaulinio karo metais Vilniaus katedros varpinė buvo likusi be varpų. Sovietiniais metais iš įvairių uždarytų bažnyčių kultūriniams tikslams buvo suvežta daugiau kaip trisdešimt varpų. Norint įrengti kariljoną ir bandant jų skambėjimą suderinti, varpai buvo gręžiami ir frezuojami. Sumanymas nepavyko, nes senieji bažnyčių varpai buvo sugadinti.

Seniausiasis katedros varpinėje sovietmečiu saugotas varpas nulietas XVI a. pabaigoje — XVII a. pradžioje. Tai vienas iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių varpų, turinčių renesanso bruožų, papuoštas karūna. Varpo liemuo išpuoštas trijų veidų kompozicija. Varpas restauruotas 1704 m. Varpas buvo naudojamas bokšto laikrodžiui.

Visi kiti varpai barokiniai. Jono Delamarkso, žymaus XVII a. Vilniaus varpų liejimo, varpas nulietas 1673m. Jo liemenį puošia trys reljefinės figūrinės kompozicijos, yra ilgas lotyniškas įrašas. Pečius juosia dvi augalinio ornamento juostos. Varpas buvo nulietas varpinės laikrodžiui; funduotas Mikalojaus Stepono Paco ir Andriejaus Kazimiero Osovskio.

A. V. varpas nulietas 1700 m. Su keturių asų karūna. Pečius puošia vešlaus akanto ornamento dvi juostos, tarp kurių yra lotyniškas įrašas su autoriaus inicialais ir data. Varpas į katedros varpinę 1967 m.atkeltas iš Vilniaus Misionierių bažnyčios; frezuotas. Pilypo Jokūbo Ginterio varpo liemenį puošia kompozicija, vaizduojanti figūrą su liepsnojančiu kardu ir knyga, pečius — dvi ornamentų juostos iš granato vaisių ir vynuogių kekių. Lotyniški ir lenkiški įrašai išdėstyti ties graižu, liemenyje ir po ornamento juostomis; jie rodo autorių, restauravimo datą; dalis įrašo realaus turinio. Varpas restauruotas 1712 m.

Andriejaus Dorlingo, žymaus XVIII a. varpų liejiko, varpas su šešių ąsų karūna nulietas 1722 m. Karaliaučiuje. Varpo liemenyje yra kompozicija „Marija su kūdikiu”, pečius puošia dvi barokinio ornamento juostos iš augalinių ir geometrinių motyvų. Tarp juostų yra įrašai; vieni jų rodo autorių, liejimo datą bei vietą.. Varpas į katedros varpinę 1966 m. atkeltas iš Vilniaus Visų šventųjų bažnyčios; frezuotas.

Sovietmečiu varpinėje buvo du 1733 m. Karolio Gotlydo Šparo, žymaus XVIII a. I pusės Vilniaus varpų liejiko, varpai. Pirmasis K. G. Šparo varpas forma ir dekoru ypač būdingas barokui ir autoriui: su šešių ąsų karūna, grakštaus silueto, gausiais papuoštas ornamentiniais ir figūriniais reljefais. Graižą puošia dvi įrašų eilės ir akanto juosta tarp jų, liemenį — dvi figūrinės kompozicijos, pečius — dvi ornamento juostos ir įrašas tarp jų. Įrašų dalis realaus turinio, kiti rodo varpo autorių, liejimo datą ir vietą. Šparo antrojo varpo liemenį puošia dvi figūrinės kompozicijos, pečius — augalinio ornamento dvi juostos. Įrašai rodo varpo fundatorius, nuliejimo ir perliejimo datas, liejiką ir vietą. Abu varpai buvo nulieti Vilniaus Visų šventųjų bažnyčiai, funduoti basųjų karmelitų. Antrasis varpas 1912 m. Piasečne buvo perlietas V. Ferskio. Abu varpai nuo 1966 m. buvo naudojami bokšto laikrodžiui.

Gustavo Miorko varpas Vilniuje nulietas 1758 m. Grakštaus silueto; įrašas rodo autorių, nuliejimo datą ir vietą. Buvo skirtas varpinės laikrodžiui; tebenaudojamas (muša ketvirčius; skleidžia si garsą). 1760 metų varpo pečius puošia dvi augalinio ornamento juostos, kurių apatinė sukomponuota į trikampius. 1787 metų varpo pečiai taip pat su dviem ornamento juostomis iš stilizuotų akanto lapų ir vynuogių kekių. Pastarasis varpas 1967 m. atkeltas iš Varnių; frezuotas. Visi žalvariniai varpai istoriškai vertingi, tačiau jų skambėjimas nesuderintas, todėl iš varpinės iškelti ir perduoti Vilniaus arkivyskupijos Bažnytinio paveldo muziejui.

2002 m. gegužės 25 d. Vilniaus katedros aikštėje buvo pašventinti šeši nauji varpai — Kelno arkivyskupijos dovana Vilniaus katedrai ir miestui. Katedros varpai buvo išlieti 2002 metų kovo 8 dieną Geschere, vienoje didžiausių Vokietijoje Vestfalijos varpų liejykloje „Petit und Edelbrock”, įsteigtoje XVIII a. II pusėje. Varpų liejimo šventėje Vokietijoje 2002 m. kovo 9 d. religines apeigas atlikoVilniaus arkivyskupo augziliaras ir generalinis vikaras vyskupas Juozas Tunaitis. 2002 m. gegužės 25 d. Varpų šventinimo iškilmėje Vilniaus katedros aikštėje dalyvavo Kelno arkivyskupas kardinolas Joachimas Meisneris, apaštališkasis nuncijus Lietuvoje Peteris Stephanas Zurbriggenas, kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ, vyskupai Jonas Boruta SJ ir Juozas Tunaitis. Varpų palaiminimo apeigoms vadovavo ir simboliškai jais skambino Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Vėliau varpai įkelti į varpinę, jų skambėjimas suderintas Vokietijos varpų specialistų.

Pagal seną tradiciją kiekvienas bažnyčios varpas turi vardą, simbolinį ženklą ir įrašą lotynų kalba. Pats didžiausias dedikuotas Joachimui – kardinolo Joachimo Meisnerio globėjui. Ant šio varpo inkaras simbolizuoja vilties dorybę, o užrašas skelbia: Spes nostra firma („Tikėjime mūsų viltis”). Šis didžiausias varpas sveria 2595 kg.

Ant antro pagal didumą, šv. Kazimierui dedikuoto varpo su lelijos horeljefu užrašyti šventojo pamėgto himno žodžiai: Omni die dic Mariae („Tu kiekvieną dieną, siela, šlovinki Mariją”). Ši giesmė labai populiari ir Vokietijoje. Šis varpas sveria 1505 kg.

Trečiojo varpo, skirto Vilniaus katedros globėjui ir kankiniui šv. Stanislovui, užrašas skelbia: Zelatus sum pro Deo („Aš degu uolumu Viešpačiui” iš 1 Kar 19,10). Ant varpo pavaizduota vyskupo mitra ir palmės šaka, primenanti kankinio amžinybėje pasiektą pergalę. Varpas sveria 1015 kg.

Ketvirtasis varpas pavadintas šv. Elenos vardu. Ant jo užrašyta: Dominus regnavit a ligno „Viešpats karaliavo nuo [kryžiaus] medžio”. Šv. Elenos statula su kryžiumi stovi ant Vilniaus katedros frontono ir primena Kristaus pergalę prieš mirtį, kuri įveikta auka ant kryžiaus ir prisikėlimu. Šio varpo ženklas — kryžius. Varpas sveria 725 kg.

Penktasis varpas gavo šv. Onos, Švč. Mergelės Marijos motinos vardą, paženklintas karūna su žvaigžde virš jos. Užrašas ant varpo kviečia: Gaudeamus in Domino („Džiaukimės Viešpatyje”). Varpas sveria 644 kg.

Šeštasis varpas dedikuotas palaimintajam vyskupui Jurgiui Matulaičiui, dirbusiam Vilniaus katedroje. Užrašas ant varpo skelbia palaimintojo vyskupo šūkį iš jo herbo: Vince malu min bono „Blogį nugalėk gerumu”. Ant varpo — Švč. Mergelės Marijos vardo ženklas iš palaimintojo herbo. Šis varpas pats mažiausias, sveria 464 kg.