Timpanas

Katedros išorės akcentas — frontono timpane esanti kompozicija „Nojaus auka“. Tai puikus alegorinis Dievo sandoros įvaizdis, liudijantis apie aukos Dievui kilnumą ir reikšmingumą. Kompozicijos centre stovi aukuras su liepsnojančia auka, abipus aukuro išdėstytos beveik dvigubo žmogaus aukščio Nojaus, jo žmonos ir kitų šeimos narių figūros. „Visi gyvuliai, visi ropliai ir visi paukščiai — visa, kas juda žemėje, išėjo iš arkos šeimomis. Tuomet Nojus pastatė Viešpačiui aukurą ir, parinkęs, iš visų švarių gyvulių ir visų paukščių, paaukojo ant aukuro deginamąsias aukas“ (Pr 8, 19—20). Ir iškart po šios aukos Dievas sudarė su Nojumi sandorą: „Nojaus arka tampa simboliu Bendrijos, per kurią žmonės yra apsaugomi nuo amžinosios mirties krikšto vandeniu“. Skulptūrų ir reljefų autorius, dekoratyvinės vėlyvojo baroko skulptūros meistras italas Tommaso Righi.

Katedros frontoną puošia trys monumetalios skulptūros: šv. Stanislovas, šv. Elena ir šv. Kazimieras. Šios skulptūros atkurtos 1997 m. (skulpt. Stanislovas Kuzma). Jos nuo pat savo atsiradimo sulaukė prieštaringų nuomonių, tačiau su visa fasado ikonografine programa jas sieja simboliniu ir kanoniniu požiūriu viena tema: Nojaus aukos kompozicijos figūrų judesiai ir žvilgsniai nukreipti į viršų į tikrąjį jų aukos ir maldų adresatą — atsiremia į šv. Elenos laikomą kryžių — svarbiausią krikščionių tikėjimo simbolį. Nojaus ir Abraomo aukos nuo seno alegoriškai siejamos su Kristaus Nukryžiavimo ir Prisikėlimo slėpiniu.