Lobyno istorija
Vilniaus katedros lobynas pradėtas kaupti tuojau po 1387 m. atlikto Lietuvos krikšto ir Vilniaus katedros įsteigimo. Pirmiausiai į jį pateko Gediminaičių Jogailos ir Vytauto bei jų žmonų dovanoti brangūs liturginiai reikmenys ir iš kitų šalių atsiųstos dovanos Lietuvos krikšto proga. Vilniaus katedros lobynas sukaupė gausią aukščiausio meninio lygio monstrancijų, bažnytinių taurių, relikvijorių ir kitų daiktų, dažniausiai pagamintų iš sidabro bei paauksuotų ir puoštų brangakmeniais, taip pat bažnytinių drabužių (arnotų, kapų) bei gobelenų kolekciją, kurią nuolat papildydavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų (Kazimiero, Aleksandro, Elžbietos Habsburgaitės, Bonos Sforcos ir kt.), garsiųjų didikų giminių atstovų (Goštautų, Tiškevičių, Pacų, Sapiegų), Vilniaus vyskupų (Radvilų, Vainų) ir kitų aukštų Lietuvos Katalikų Bažnyčios dvasininkų (pvz., Vilniaus katedros kapitulos kanauninkų, prelatų) dovanos didžiausiai Lietuvos šventovei. Valstybės suiručių metais katedros lobynas Vilniaus gyventojams tarnavo ir kaip savotiška deponuojamų brangenybių saugykla.
XVII a. viduryje per rusų ir švedų invaziją Vilniaus katedros lobynas labai nukentėjo. Istoriškai vertingiausia Lietuvos valdovų dovanotų katedrai brangenybių dalis iš Vilniaus katedros buvo Nerimi gabenama į Karaliaučių. Rusų kariuomenė netoli Vilniaus užtiko gabenamą lobį ir Rusijos caro kareiviai bei talkininkai kazokai išsidalijo brangenybes kaip karo grobį, taip jos buvo negrįžtamai prarastos. Kita Vilniaus katedros lobyno dalis prelato Jurgio Bialozaro rūpesčiu tuomet buvo išvežta į Žemaitiją, vėliau ilgą laiką slėpta kunigaikščių Sapiegų Ružanos pilyje, o 1667 m. grįžo į katedrą. Būtent ši išsaugota kolekcijos dalis (šv. Stanislovo relikvijorius, Goštautų monstrancija bei kryžius ir kt.) šiandien sudaro Vilniaus katedros lobyno pagrindą. XVIII a. iš mažiau vertingų metalų buvo sukurtos sumažintos pagrindinių lobyno daiktų kopijos, kurios liturginėse apeigose naudotos dažniau. Šios kopijos karo metais dingo.
Nepaisant didelių sakralinių vertybių praradimų Vilniaus katedros lobynas buvo nuolat papildomas naujomis dovanomis, akylai saugomas nuo negandų. 1939 m. rugsėjo mėn. prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, lobynas katedros kapitulos narių buvo saugiai, bet paskubomis paslėptas — užmūrytas pietinėje katedros dalyje, laiptinėje į chorų repeticijų sales, už vakarinės sienos esančioje patalpoje. Sovietmečiu katedrą uždarius ir pavertus sandėliu kai kas iš dar nepaslėptų vertybių dingo be žinios, kai kas atiduota į Dailės muziejų.
1985 m. kovo 23 d., restauruojant paveikslų galerija ir koncertų sale paverstą šventovę, visai atsitiktinai pietinėje pastato dalyje, patalpoje tarp Goštautų ir buv. Švč. Mergelės Marijos vardo koplyčios, laiptinėje prakirtus sienoje angą, buvo atrasta Vilniaus katedros lobyno slėptuvė, 189 vertybės suregistruotos specialiame akte ir taip apsaugotos nuo išvežimo iš Lietuvos ir laikomos Lietuvos dailės muziejaus rinkiniuose. 1989 m. grąžinus Vilniaus katedrą tikintiesiems, kai kurios lobyno vertybės buvo pradėtos naudoti liturgijoje. Ruošiantis didelei Jubiliejinių 2000 metų ekspozicijai, viešai paskelbta apie sovietmečiu surastą Vilniaus katedros lobyną. 1999—2003 m. vertybės eksponuotos parodoje „Krikščionybė Lietuvos mene“.
Tačiau net ir geriausios pasaulietinės ekspozicijos negali užtikrinti deramos pagarbos sakraliems objektams, ypač stebuklais garsėjusiems atvaizdams, votams, relikvijoriams, bažnytiniams indams. Tokių kūrinių saugojimas bei demonstravimas bažnytinei jurisdikcijai nepriklausančiose institucijose pažeidžia aukotojų valią ir iškreipia tikrąją jų prasmę, nes iškeliami vien meniniai ar istoriniai sakralinių objektų aspektai. Todėl 2005 m. spalio 7 d. Vilniaus Arkivyskupas Metropolitas Kardinolas Audrys Juozas Bačkis, atsižvelgdamas į Popiežiškosios Kultūros Tarybos rekomendacijas ir katalikiškų Europos šalių patirtį bei pavyzdį, matydamas būtinybę pagreitinti istorinio teisingumo atkūrimą ir ateistinio Bažnyčios persekiojimo padarinių įveikimą, pasirašė dekretą, kuriuo Šv. Mykolo bažnyčioje ir buvusio bernardinių vienuolyno ansamblyje įsteigė Bažnytinio paveldo muziejų. Jame nepažeidžiant sakralumo ir integruojant religinę, meninę, istorinę objektų prasmę bei vertę eksponuojamos Vilniaus katedros lobyno vertybės.
2006 m. visas Vilniaus katedros lobynas grąžintas Vilniaus arkivyskupijai ir perduotas Bažnytinio paveldo muziejui. Nuo 2009 m. spalio 18 d. visi norintieji gali pamatyti Vilniaus katedros lobyno šedevrus Bažnytinio paveldo muziejuje, Šv. Mykolo bažnyčioje Vilniuje.
Bažnytinio paveldo muziejaus fondus sudaro gausi liturginių reikmenų, rūbų, knygų, religinės dailės kolekcija, kurią sudaro ir kitų Vilniaus arkivyskupijos bažnyčių vertybės, kurios prieikus liturgijai sugrąžinamos į tą šventovę iš kurios buvo paskolintos ekspozicijai.
Vilniaus katedros maldininkai džiaugiasi, kad lobyno vertybės po ilgų metų gali vėl atlikti atlikti savo religinę paskirtį. Ypatingomis progomis lobyno dirbiniai naudojami liturgijoje.
