L. Stuokos-Gucevičiaus katedra (nuo pastatymo iki sovietmečio)
1769 m. rugsėjo 2 d. audros metu nugriuvo katedros bokštas ir pralaužė vienos koplyčios stogą. 1783 m. Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio pavedimu katedra pradėta rekonstruoti pagal Lauryno Stuokos-Gucevičiaus projektą, kuris tarp kitų pasiūlytų išrinktas geriausiu. Iš abiejų katedros šonų esančias įvairių formų praeitų šimtmečių kolyčias architektas nusprendė sujungti į darnią visumą. Jo rekomendavimu pietinėje ir šiaurinėje katedros pusėje buvo statomos lygiagrečios sienos. Tarp sienų ir pačios katedros atsidūrusias koplyčias architektas pagal projektą trumpino ar ilgino, aukštino arba žemino. Liko nepaliestos tik dvi pačios gražiausios katedros koplyčios: Valavičių ir šv. Kazimiero. Tam, kad būtų išlaikyta simetrinė kompozicija pastatyta šiaurinėje pusėje pastatyta zakristija kaip šv. Kazimiero koplyčios atitikmuo. Taip pat architekto sumanymu buvo perstatyta šv. Vladislovo koplyčia taip, kad ji atitiktų priešingoje pusėje esančią dabartinę Tremtinių koplyčią. Rekonstrukcijos darbai pabaigti 1801 m. (užbaigė archit. Mykolas Angelas Šulcas). Katedra tapo klasicistine. Ant fasado frontono pastatytos šv. Elenos, Šv. Kazimiero ir Šv. Stanislovo skulptūros (skulpt. Karolis Jelskis, 1950 m. nuverstos ir sunaikintos). Fasadą ir vidų skulptūromis ir bareljefais išpuošė italų skulptorius Tomasso Righi. Po 1831 m. iš uždarytos Šv. Kazimiero bažnyčios atkelta ir šoniniuose fasaduose pastatyta 12 rokokinių skulptūrų, vaizduojančių Lietuvos kunigaikščius, apaštalus ir šventuosius. XIX a. pradžioje stogas uždengtas varine skarda, tvarkyti rūsiai. Darbus prižiūrėjo architektas P. Rosis. 1916 m. Vokietijos valdžia varinį stogą nuplėšė ir išsigabeno į Vokietiją, o katedrą uždengė toliu. 1836–1838 m. katedra remontuota (archit. Karolis Podčašinskis). 1889 m. įrengti nauji vargonai (meistras Juozapas Radavičius).
1922 m. Vilniaus katedrai tuometinio vyskupo Jurgio Matulaičio rūpesčiu suteiktas mažosios bazilikos titulas. 1925 m., Lenkijai pasirašius konkordatą su Šventuoju Sostu, Vilniaus katedra tapo arkikatedra.
1927 m. liepos mėn. ant Vilniaus arkikatedros bazilikos laiptų popiežiškąja karūna vainikuotas Vilniaus Aušros Vartų Gailestingumo Motinos paveikslas.
1931 m. per pavasario potvynį Neris užliejo katedros požemius, suskilo sienos. Katedra uždaryta, o 1932-1939 m. buvo restauruota. Mediniai sienų poliai pakeisti gelžbetoniniais. Suveržtos sienos, po Šv. Kazimiero koplyčia įrengtas mauzoliejus. Į mauzoliejų atkelti katedros rūsiuose rasti kunigaikščio Aleksandro, Žygimanto Augusto žmonų Elžbietos ir Barboros Radvilaitės palaikai, urna su kunigaikščio Vladislovo širdimi.
