Barboros Zavišaitės epitafija
Barbora Zavišaitė (1589—1603) buvo LDK iždininko Andriaus Zavišos ir Sofijos Valavičiūtės dukra, mirė sulaukusi vos 13 metų. Jai skirtoje epitafijoje išreikštas didelis tėvų skausmas ir liūdesys laidojant mylimą dukrą. Tėvai po mirties idealizavo savo dukrą, puoselėjo visapusiškai tobulos mirusiojos paveikslą. Perskaitę šią epitafiją sunkiai galime įsivaizduoti realią gyvą 13 metų mergaitę. Sunku tokį amžių suderinti su nuolatinėmis maldomis ir Dievo paieškomis, rimta ir santūria kalbėsena, dievobaimingumu. Nelabai įprasta apibūdinti vaiką kaip išsižadėjusį puikybės, padedantį vargšams ar brandų sprendimais.
Visoje epigrafikos istorijoje vaikų ir jaunų žmonių antkapiniai įrašai išsiskiria ypatingu jausmingumu, skausmą ir neviltį išliejančiu lyriškumu. Epitafijos tekstas remiasi „Giesmių giesmės“ motyvais. Mergelių meilė Dievui (pgl. Gg 1, 2), sekimo motyvas — bėgsime į tavo tepalų kvapą (pgl. Gg 1, 3), ganymasis lelijose — mylimasis ganosi lelijose ( pgl. Gg 2, 16) ir kt. Baroko laikotarpiu „Giesmių giesmė“ buvo vienas svarbiausių įkvėpimo šaltinių greta Antikos kūrinių. Visos Europos religinės lyrikos kūrėjai iš šios Šv. Rašto knygos sėmėsi motyvų, simbolių ir vaizdų. Barboros Zavišaitės epitafijos tekstas yra ne tik vienas gražiausių mirties sutikimo pavyzdžių, bet iliudija puikų autoriaus literatūrinį išsilavinimą. Epitafija įrengta ant šiaurinėje eilėje ketvirtojo pilioriaus (skaičiuojant nuo didžiųjų durų) vakarinės sienos.
Marmuro lentoje įrašas lotynų kalba.
Lietuviškas teksto vertimas:
Galingiausiajam aukščiausiajam Dievui. Barborai, mieliausiajai dukrelei, kuri mergaitė ir kūnu, ir siela, buvo pratusi ieškoti Dievo, širdies valdovo, maldose uoli laisvu laiku darbšti, siela prieš laiką subrendusi, skaičių papročių, nusižeminusi dvasia, klausa dievobaiminga, žvilgsniu drovi, žodžiais rimta, kalba santūri, šnekose tyra, nei eisenaiššaukianti, nei laikysena bejėgiška, nei žodžiais įžūli, nei balsu akiplėšiška, namiškiams nepriešgyniaujanti, prieš menkesnį nesipuikuojanti, niekuomet nevengianti vargšo, gyvenanti be skundų, maloni visiems, tėvams paklusni, artimiesiems paslaugi, jauno amžiaus brandi sprendimais, dorumu suaugusi, bendraamžėms [buvo] deramos drausmės [pavyzdžiu], mergelė, sauganti nekaltybės žiedą mergelių sužadėtiniui Jėzui Kristui. Paniekinusi pasaulį, nuskubėjai į dangiškąsias sužadėtuves, išbėgdama pasitikti mergelių pulkų, su jomis pakaitomis giedodama malonias giesmes, sekei Avinėlį, besiganantį tarp lelijų, kur tik jis ėjo. Laikei glėbyje sužadėtinį, turtingą skaistumu, galingą valdžia, kilnų danguje, pati kilni gyvenime, o dar kilnesnė pas Dievą. Didžiai liūdintys tėvai, vyriausiasis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininkas Andrius Zaviša ir Sofija Valavičiūtė, pastatė gedulo paminklą prieš savo valią. Gyveno 13 metų, 7 mėnesius, 19 dienų. Mirė 1603 metų gegužės 15 dieną.
