Šv. Kazimiero gerbimo tradicijos
Kai tik karalaitis Kazimieras buvo palaidotas Vilniaus katedros karališkoje koplyčioje, tuojau ėmė sklisti garsas apie stebuklus, vykstančius prie jo relikvijų. 1501 m. iš popiežiaus Aleksandro VI, turbūt naudojantis tuometinio Lietuvos valdovo Aleksandro parama ir tuometine pasiuntinybe pas popiežių, buvo išrūpinti atlaidai tiems, kurie tam tikromis dienomis lankys Švč. Mergelės Marijos, šv. Andriejaus ir šv. Stanislovo koplyčią, kurią Kazimieras Jogailaitis buvo fundavęs ir ir puošniai (magnifico opere) perstatęs kaip mauzoliejų mylimo antragimio sūnaus Kazimiero palaikams. Tuo metu čia ilsėjosi taip pat didieji kunigaikščiai Vytautas ir Žygimantas Kęstutaičiai, kunigaištis Švitrigaila Algirdaitis, Mykolas Žygimantaitis. Atlaidai tuo metu nebuvo siejami su karalaičio kapo lankymu, buvo veikiau reikalingi koplyčios išlaikymui. Tačiau velionis princas Kazimieras visuotinai buvo laikomas šventu, ši šventumo šlovė einant laikui tik stiprėjo.
Ankstyvieji šv. Kazmiero kulto šaltiniai liudija, kad šv. Kazimiero kapas nepaprastai greitai tapo malonių vieta. Jau 1513 m. prie palaimintojo karsto kabojo gausybė vaškinių ir sidabrinių votų.
Liaudies pamaldumų tyrinėtojo prof. habil. dr. Alfonso Motuzo duomenimis, Šv. Kazimiero kulto plitimu rūpinosi Vilniaus vyskupai ir vienuoliai jėzuitai. Ypač daug pastangų padėjo vyskupas Eustachijus Valavičius (apie 1560—1630). Jis atidavė savo koplyčią pietinėje katedros pusėje. Koplyčia buvo nugriauta, ir pastatyta nauja, į kurią 1636 metų liepos 14 dieną ir buvo perkeltas šv. Kazimiero karstas. Tačiau po dvidešimties metų ši koplyčia labai nukentėjo nuo 1655—1661 metų rusų invazijos į Lietuvą. Buvo sunaikintos Giacinto Campana tapytos freskos. Koplyčia restauruota apie 1692 metus vėl buvo papuošta Michelangelo Palloni (1637—1713) freskomis „Šventojo karsto atidarymas“ ir „Mirusios Uršulės atgijimas“.
Visais laikais pagrindinis ir svarbiausias Vilniaus katedroje piligrimų traukos centras buvo Šv. Kazimiero koplyčia, į kurią maldininkai nuo seno renkasi, kad pagerbtų karalaičio Kazimiero „balčiausius kaulus, tuos jo mieliausius palaikus ir švenčiausiais relikvijas kaip nemirtingumo ir šlovės laidą“, kaip 1610 m. rašė vienas garsiausių Vilniaus pamokslininkų — Petras Skarga SJ, ragindamas tikinčiuosius sekti šv. Kazimiero pavyzdžiu ir drąsiai pasitikėti jo globa ir užtarimu. Pamokslininkas pabrėžia: „jo malda už mus kliaukimės, nes jis mūsų giminaitis, mūsų namiškis, šios karalystės sūnus ir savo liaudies mylėtojas“.
Popiežius Paulius V šv. Kazimiero kultą iškėlė kaip visuotinai tinkamą, šv. Kazimierui skirtas maldas įtraukė į mišiolą ir brevijorių. Popiežius Urbonas VIII šv. Kazimierą paskelbė Lietuvos globėju ir jo garbei skirtą šventę leido švęsti iškilminga liturgija. Šv. Kazimiero garbinimo sklaida labai rūpinosi vienuoliai pranciškonai (bernardinai), jėzuitai ir bazilijonai. Jėzuitai Lietuvoje pirmą bažnyčią, pavadintą švento Kazimiero vardu, pastatė Žemaitkiemyje, antrąją — 1604—1618 m. Vilniuje, prie Rotušės aikštės. Jo vardas suteiktas daugeliui bažnyčių. Kai 1795 m. kaimynės galutinai pasidalijo Lietuvos ir Lenkijos valstybę, Lietuva atiteko Rusijai. Rusijos valdžia stengėsi lietuvius surusinti ir propagavo stačiatikių religiją. Suvokdama, kad lietuviai šv. Kazimierą laiko savo globėju danguje, pradėjo trukdyti jį garbinti: Vilniuje esančią Šv. Kazimiero bažnyčią pavertė cerkve, uždraudė švęsti šv. Kazimiero šventę.
Rusijos valdžiai persekiojant katalikus ir remiant stačiatikius, šv. Kazimiero kultas buvo kovų už tikėjimo laisvę simbolis. Dar karuose su Maskva 1518 ir 1654 m. Kazimieras buvo lietuvių kariuomenės globėjas ir saugotojas, kariams besimeldžiant į šį garsų Dievo vyrą įvyko daug stebuklų, prie jo karsto daug sunkiai sergančiųjų atgavo sveikatą.
1922 m. gegužės 28—30 d. Vilniaus vyskupo Jurgio Matulaičio iniciatyva surengtame šv. Kazimiero 400 metų kanonizavimo sukakties minėjime Vilniuje, pirmiausia katedroje, Šv. Kazimiero bažnyčioje, kitose šventovėse, taip pat Medininkuose ir tolimesnėse vyskupijos bažnyčiose buvo dalijamos audeklo, kuriuo buvo apgaubtos šv. Kazimiero relikvijos, skiautelės. Kiekviena skiautelė, tekusi laimingajam, turėjo priminti šventąjį, kuris „mylinčia siela apėmė Vilnių ir Krokuvą, Lietuvą ir Lenkiją“, priminti vyskupo Jurgio Matulaičio ganytojo darbo siekimus.
Medininkuose stovi griuvėsiai senos pilies, kurioje šv. Kazimieras, manoma, kad galėjo lankytis. Nutarta šventojo garbei čia pastatyti jo vardo bažnyčią. 1922 m. gegužės 28—30 d., dalyvaujant kelių tūkstančių maldininkų miniai, vyskupas J. Matulaitis pašventino vietą, kur ji turi iškilti koplyčia, aukojo iškilmingas Mišias, pasakė pamokslą. 1931 m. senos bažnyčios vietoje pastatyta nauja medinė ir greta senojo Švč. Trejybės titulo jai buvo pridėtas ir Šv. Kazimiero vardas.
1926 m. paskelbus Lietuvą bažnytine provincija, šv. Kazimieras paskirtas visos Lietuvos globėju, o arkivyskupo J. Skvirecko rūpesčiu popiežius Pijus XII 1948 m. birželio 11 d. paskyrė šv. Kazimierą lietuvių jaunimo ypatinguoju globėju. Romoje veikia lietuvių Šv. Kazimiero kolegija.
Šv. Kazimieras yra žinomas Vokietijoje, Italijoje, Belgijoje ir kituose Europos kraštuose, taip pat JAV ir Kanadoje. Lietuvoje šv. Kazimieras tradiciškai garbinamas dėl skaistumo, maldingumo ir tvirto tikėjimo.
Lietuvoje yra 15 bažnyčių, tituluojamų Šv. Kazimiero vardu. Vilniaus arkivyskupijoje: Naujosios Vilnios, Medininkų, Pavoverės ir Vilniaus Šv. Kazimiero; Kauno arkivyskupijoje: Žemaitkiemio ir Lančiūnavos; Vilkaviškio vyskupijoje: Alytaus, Igliaukos, Lekėčių ir Kučiūnų; Telšių vyskupijoje: Vėžaičių, Saugų ir Klaipėdos; Panevėžio vyskupijoje: Kamajų ir Baltriškių bažnyčios.
Tradicijoje pamaldumo šv. Kazimierui apeiginiai papročiai buvo aptinkami tik Žemaitkiemio, Baltriškių, Vilniaus, Pavoverės, Medininkų ir Kučiūnų parapijose. Žemaitkiemio bažnytkaimyje iki Antrojo pasaulinio karo pradžios Šv. Kazimiero šventės metu po mišių šventoriuje būdavo išstatomos nešiojamosios šv. Kazimiero pamaldaus gyvenimo 12 stočių kelio vėliavėlės, procesijų forma lankomos giedant šv. Kazimiero litaniją. Šį šv. Kazimiero pamaldaus gyvenimo kelią sudarė stotys: I — „Šv. Kazimiero gimimas“; II — „Poilsis ant žemės“; III — „Ypatingas pamaldumas prikaltam prie kryžiaus Kristui“; IV — „Švč. Mergelės Marijos ir šv. Stanislovo pamaldumo skelbimas giesmėmis“; V — „Prie bažnyčios nakty besimeldžiantis vagių apiplėštas“; VI — „Šventų Mišių išaukštintojas“; VII — „Neskaistumo atsisakytojas“; VIII — „Ligonių gydytojas“; IX — „Kelio parodytojas“; X — „Karių globėjas“; XI — „Gelbėtojas nelaimėse“ ir XII — „Šventojo titulo gavėjas“.
Žemaitkiemyje pirmąją bažnyčią 1568 m. pastatė jėzuitai, bet šalia jos įsikūrė tik 1577 m. rugpjūčio 23 d., kada vyskupas (vėliau kardinolas) Jurgis Radvila Žemaitkiemį perdavė jų globai. Jėzuitai čia įsikūrė kovoti su pagonybe, kuri dar tvirtai laikėsi šiose apylinkėse. 1586 m. bažnyčiai parinktas Šv. Kazimiero titulas. Galimas dalykas, kad jėzuitams vienas iš motyvų suteikti bažnyčiai Šv. Kazimiero titulą buvo katalikiško mokslo ir švietimo sklaida vietoj gyvavusios pagonybės. Gyvendami Žemaitkiemyje jėzuitai registravo pagonybės apraiškas, rinko etnografinę medžiagą ir siuntė į savo centrą Romoje.
Nuo seno kovo 4 d. Vilniuje švenčiamos Kazimierinės, arba Kaziuko mugė. Pagrindinis šventės simbolis nuo seno buvo puošnios Vilniaus verbos. Istoriniai šaltiniai byloja, kad nuo pat Kazimierinių švenčių pradžios verbos į Vilnių būdavo atgabenamos iš Pilaitės vietovės, nuo Vilniaus senamiesčio nutolusios per šešis kilometrus į šiaurės vakarus. Yra žinoma, kad nuo XVII a. pradžios iki 1773 m. Pilaitė buvo jėzuitų ordino nuosavybė, anksčiau ten veikė jėzuitų koplyčia. Šv. Kazimiero garbei iš šios koplyčios į arkikatedrą buvo rengiamos spalvingos eitynės, kuriose nešdavo šiose apylinkėse pinamas verbas. Per eitynes buvo vaidinama, skaitomos, giedamos ir orkestro grojamos Švč. Mergelės Marijos litanija, giesmės ir antifona apie šv. Kazimierą „Hic vir despiciens mundum“. Maldomis, giesmėmis ir muzika šv. Kazimierui buvo atsidėkojama už pergales kovose su priešais: 1666 m. nutraukus karą su turkais ir Jono Karolio Chodkevičiaus pergalei prieš turkus prie Chotino 1621 m. atminti.
Kai kur buvo paprotys šv. Kazimierui skirtose procesijose vaikščioti basomis, dengti galvą, plaukus ar veidą, pasninkauti ir dalyti išmaldą elgetoms. Tai karalaičio askezės, skaistumo ir jo dosnumo prisiminimas.
