Mūsų tėvynės šventąjį globėją Kazimierą iš pirmųjų žiūrovų, purpurą dėvinčių palaimintųjų, eilių išvedžiau į šią emblemų sceną ne pasipuošusį savo purpuriniu rūbu, ne vilkintį trabėją ir apsuptą valdžios ženklų,o tik virve susijuosusį mano liaupsių apsiaustą. Žinau, kad jis bjaurėjosi išpūstos šlovės prašmatniu apdaru, ir po auksu tviskančiais drabužiais jam prie kūno blyksėjo dygliuotas diržas, po brangakmeniais – šiurkšti ašutinė. Mat, tauresnėms sieloms tarp juokingų fortūnos barškaliukų mielos tik Dorybės puošmenos. Daryk ką nori – aukštink, menkink, – Dorybė yra tarsi palmė, kuriai pakanka įgimtos stiprybės ir nereikia fortūnos pagalbos, kad išaugtų, o jei Pavydas pašaipiai ją plaka liežuviu, ji nenustoja žaliavusi ir vešėjusi. Iš tiesų nebūtų sunku išsklaidyti šimtmečių sutemas aplink šventojo Globėjo protėvių iškilius rūmus, priminti titulus, atverti giminės ištakas, bet argi rašalas ir plunksna gali pridėti spindesio didžiajam Jogailai? Taip pat ir mūsų Kazimiero, kuris be nepalaužiamos dvasios niekuomet nepasižymėjo niekuo nepalenkiamu, prakilniu, karališku, šlovei tai neturi jokios reikšmės ir nepadeda susieti pavyzdžių, kurie ne semiami iš plačiai išsiliejusių aukštos kilmės vandenų,o per kalnuotas dorybės dykynes atiteka plonu padorumo vamzdžiu. Taigi pristatau Jums, Jūsų Karališkoji Didenybe, šv. Kazimierą, apvainikuotą tik švenčiausiu dorybių vainiku. Pas Jus ši Jūsų giminės dievobaiminga atžala, šlovingas Jūsų kraujo herojus keliavo noriai. Kaip žinia, jis – Jūsų giminaitis iš motinos pusės, o tai – iš tiesų didelis pasididžiavimas Jums, bet ne mažesnė garbė ir jam. Praeitis gali paliudyti, kiek ir kokių garsių visoje Europoje, visame pasaulyje pavyzdžių pateikė Austrijos [karališkieji] rūmai.

Šaltojoje šiaurėje nepabyra tiek krušos,
Neišlieja tiek vandens Olenietės ragai ¹,

kiek matome plūstant visuomet stipria srove iš šio šaltinio tiek garsiausių valdovų, tiek žygdarbių tarytum į naują Europos vandenyną, o tai yra tiek pat stebėtina, kaip ir naudinga krikščionybei. Norėčiau tai [išreikšti] iškilmingesniu, norėčiau tauresniu stiliumi, bet šitokios išaukštintos žygių giminės didybė pažaboja stilių, tokie svarūs nuopelnai pareikalautų ištisų metų, ne tik mėnesių. Tylomis pripažinsiu didybę. Aš šią įžangą sumaniau tik kaip dedikaciją, neketindamas liaupsių grįsti aukšta kilme. Tad skaitykite, šviesiausioji karaliene, apie šį šventą jaunuolį, kuris paskleidėtiek dorybės spindulių, kiek dienų gyveno. Jo dievobaimingumo pėdsakai giliai įspausti Jumyse. Priimkite šią lentelę,liudijančią ne [mano] išlaisvinimą, o Jūsų gerumą man, nes akivaizdu, kad šis kuklus mano kūrinys pakyla į aukštybes nešamas Jūsų vardo sparnų ir, kalbant kedro lentelės vertomis eilėmis, jį kaip kadaise

neša nemari šlovė
sparnais, kurie bijo ištirpti.

Pagaliau mylėdama Kazimierą savo šviesybe suteiksite naujo spindesio, savo didybe – svarbos jo dievobaimingoms dorybėms, kurias šiose emblemose savo šiokiomis tokiomis pastangomis daugiau aptemdžiau, nei išryškinau, kad jos iš Konstancijos įgytų ilgą amžių.
1610 m. kovo 4 d.

Jūsų Karališkosios Didenybės nuolankus tarnas
Jeronimas Bildziukevičius