Iš Sigita Maslauskaitė, Šventojo Kazimiero atvaizdo istorija XVI–XVII a., Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2010,
p. 108–119.

Jeronimas Bildziukevičius. Divi Tutelaris Patrii Casimiri Insigne Virtutum Hieroglyphicis Emblematum figuris adumbratum… (1610)

Naudodamas poetinę ir vaizdinę raiškas jėzuitas Jeronimas Bildziukevičius knygoje Tėvynės globėjo šventojo Kazimiero dorybės, išreikštos emblemomis [17 il.] gvildena idealaus ir pamaldaus valdovo, tėvynės ir tikėjimo gynėjo, temą . Kūrinys dedikuotas karalienei Konstancijai karalaičio Jono Kazimiero gimimo (1609) proga. Įžangos žodyje autorius kuklinasi pristatydamas „mūsų tėvynės šventąjį globėją Kazimierą“, kurį, kaip teigia, „iš pirmųjų žiūrovų, purpurą dėvinčių palaimintųjų, eilių“ išvedė „į šią emblemų sceną ne pasipuošusį savo purpuriniu rūbu, ne vilkintį trabėją ir apsuptą valdžios ženklų, o tik virve susijuosusį mano liaupsių apsiaustą“ . Jis sakosi žinojęs, kad karalaitis bjaurėjosi „išpūstos šlovės prašmatniu apdaru, ir po auksu tviskančiais drabužiais jam prie kūno blyksėjo dygliuotas diržas, po brangakmeniais – šiurkšti ašutinė. Mat tauresnėms sieloms tarp juokingų fortūnos barškaliukų mielos tik Dorybės puošmenos. Daryk ką nori – aukštink, menkink – Dorybė yra tarsi palmė, kuriai pakanka įgimtos stiprybės ir nereikia fortūnos pagalbos, kad išaugtų, o jei Pavydas pašaipiai ją plaka liežuviu, ji nenustoja žaliavusi ir vešėjusi“ . Bildziukevičius primena šventojo „protėvių iškilius rūmus“ ir didžio Jogailaičio spindesį, tačiau pirmiausia akcentuoja, kad jis yra karalienės Konstancijos giminės „dievobaiminga atžala“, „šlovingas kraujo herojus“, „giminaitis iš motinos pusės“. Bildziukevičius teigia, kad iš garsių visoje Europoje Austrijos karališkųjų rūmų „stipria srove plūsta“ krikščionybei naudingais žygdarbiais garsūs valdovai. Dorybingas ir šventas šios karališkos giminės jaunuolis Kazimieras ir jo „dievobaimingumo pėdsakai giliai įspausti“ ir karalienės gyvenime. Autorius reiškia viltį, kad mylėdama Kazimierą karalienė „savo šviesybe suteiks naujo spindesio ir svarbos jo dievobaimingoms dorybėms“. Epigramose, aprašančiose Kazimiero dorybes, dar kartą viliamasi, kad šventuoju giminaičiu seks ir jaunasis karalius Jonas Kazimieras. Vadinasi, naujagimis valdovas užaugęs skaitys šią knygą, žiūrės į ją kaip į „veidrodį“, lygiuosis ir ims pavyzdį iš savo šventojo protėvio.

„Emblematiškumo proveržis“ šv. Kazimiero ikonografijoje yra susijęs su „didžiąja baroko teatrine kūryba“ ir konkrečiai su jo garbei skirtomis iškilmėmis. 1604 m. Vilniaus iškilmių organizatoriai, kūrybingi jėzuitai pasistengė, kad šventė prilygtų Europos miestuose vykusioms šventųjų kanonizacijoms : titulinės bažnyčios miesto centre fundacija, teatralizuotos eisenos, triumfo arkos, poezijos konkursas ir kitos šventės puošmenos gerai matyti tais pačiais metais jėzuitų išleistame iškilmių aprašyme . Tyrinėtojai pastebi, kad „barokiniam pamaldumui būdingas maksimalus religinis optimizmas ir savotiška riterystės dvasia, karštai ieškanti galimybės pasireikšti Kristaus tarnyboje“ , buvo ypač propaguojami šv. Ignaco Lojolos ir jėzuitų teologų.

Šv. Kazimiero atvaizdo istorijoje Jeronimo Bildziukevičiaus kūrinys yra vienintelis išsiskiriantis tokia gausia ir vaizdinga emblematika. Jis pastebėtas tyrinėtojų, išstudijuotas knygos sukūrimo kontekstas , tačiau nėra pakankamai atskleista jo ikonologija. Tomas Makovskis (Tomasz Makowski, Thomas Makowius, 1575–1630) leidinį iliustravo 24 emblemomis, vaizduojančiomis šventojo karalaičio dorybes. Šios dorybės yra universalios ir taikomos kiekvienam krikščioniui valdovui, tačiau po emblemomis esantys poezijos posmai užsimena tik apie šv. Kazimierui būdingą vienos ar kitos dorybės laikymąsi ir siekimą. Jolita Liškevičienė išryškina tyrinėtojų pastebėjimą, kad leidinyje „jaučiamas didžiulis neatitikimas tarp teksto ir vaizdo“, tačiau pati mano, kad „raižytojas tikslingai graviūroms rinkosi pačius populiariausius simbolius, kuriems tekstas suteikia daug platesnės, o kartu ir konkretesnės prasmės“ . Šiandien matyti, kad vaizdo ir teksto sąsajos yra konceptualios ir neatsitiktinės, autorius renkasi ne pačius populiariausius simbolius, bet gana retus ir neįprastus vaizdinius, kurie reikalingi būtent šv. Kazimiero gerbimo tradicijai išskleisti . Vaizdus „iššifruoja“ tekstas ir tai dar kartą patvirtina, kad vaizdo ir jį lydinčios poezijos (ir atvirkščiai: poezijos ir ją lydinčio vaizdo) sąsajos yra viena iš esminių barokinių estetikos kategorijų, naudotų teatralizuotose šv. Kazimiero iškilmėse nuo Vilniaus iki Palermo .

Bildziukevičiaus poema yra prisodrinta prasmių, čia eilės tvarka išvardinsime emblemas ir pacituosime vaizdingus atvaizdų išaiškinimus. Valdžia (Imperium – erelis su karūna, [1 il.]): emblemoje – Lenkijos herbo taurus, nebijantis žiūrėti į saulę, „karališkas paukštis erelis“ – nes pats šv. Kazimieras yra kupinas „nemarios dvasios jėgos tėvynės erelis“, kuris apglobęs sparnais saugo savo jauniklius – lietuvių [kariuomenės] pulkus. Karalystė (Principatus) [2 il.] – Tarkvinijus Priskas, nuo kurio galvos paukštis nuplešia galvos apdangalą, nes „mitros“ netekimas – tai palankaus likimo ženklas, „lemiąs karalystę valdyt“, ir šv. Kazimiero siela, apleidusi kūną ir žemiškąją karalystę, nukeliavo į geresnę – Dangaus karalystę. Šviesa (Claritas) [3 il.] – skaisti saulė – tai skaistus karalaitis, „gyvas ar miręs“ jis šviečia „savo tautai lyg saulė“ ir niekada nenusileidžia. Ramybė (Securitas) [4 il.] – ant kolonos pasirėmusi moteris su palmės šakele rankoje – taika, apdovanota laurais, ir ramybė, gimusi varguos, nes šv. Kazimieras kaip žemdirbys ar karys „sunkiai pureno dirvą“, kol pagaliau šalyje užgimė taika ir ramybė. Pamaldumas (Pietas) [5 il.] – parklupęs maldai karys su užrašu DEO banderolėje – tai pamaldus Jogailaičių palikuonis, uolumu ir tikėjimu užkariavęs dangų. Uolumas (Perseverantia) [6 il.] – gervė, koja laikanti akmenį – ankstyvosios krikščionybės uolumo simbolis, čia reiškiantis taip pat ir šv. Kazimiero ištvermę maldingų praktikų ir askezės ugdyme: „Ar gaišintų tave, Kazimierai, liaupsės, ar ligos, tu į bažnyčią vis tiek dar neišaušus skubi“. Vienybė (Concordia) [7 il.] – surištos į vieną glėbį strėlės, jų neįmanoma perlaužti, kaip ir šv. Kazimiero skaistaus kūno negalėjo „suvarpyt kirminai“, nes „kūnas – sielai, o ši – Dangui klusni visada“. Išmintis (Sapientia) [8 il.] – vėliava su Lenkijos ereliu ir Lietuvos vytimi reiškia tai, kad „Jogailaičių protą dieviška išmintis maitina“. Autoritetas (Authoritas) [9 il.] – „taurus ilgaamžio veidas“ simbolizuoja jaunojo karalaičio šv. Kazimiero brandą, nes jaunuolio kūne prigimtį sugebėjo nugalėti dvasia. Narsa (Fortitudo) [10 il.] – karys su kuoka rankoje prie sumestų ginklų krūvos – primena didingus šv. Kazimiero nuopelnus jo tautos kovose su barbarais maskviečiais. Budrumas (Vigiliantia) [11 il.] – akis, budriai stebinti schizmatikų veiksmus, simbolizuoja iš dangaus savo šalį globojantį ir priešų ramybėje nepaliekantį šv. Kazimierą. Amžinybė (Aeternitas) [12 il.] – vaivorykštės juostoje penki herbai – tai šv. Kazimiero dorybėmis spindintis skydas, vieni herbai „žymi kilmę“, kiti – „gyvenimo būdą“. Pastovumas (Constantia) [13 il.] – skriestuvas, šis instrumentas visada brėžia liniją tuo pačiu atstumu, kaip ir šv. Kazimieras niekada „neišsuko iš kelio“, „ryžęsis skaisčiai gyvent, jis taip ir mirė skaistus“. Atsparumas (Perennitas) [14 il.] – laužas, lauras ir alyvmedis – alyvmedis ugnyje nesudega, šv. Kazimieras taip pat nepažeidžiamas, jokios pagundų liepsnos jo skaistybės nesunaikino, kaip tik atvirkščiai – pelnė jam šlovę. Šlovė (Decus) [15 il.] – trys skirtingos karūnos, surištos grandine, ir Aukso vilnos ordinas. Dvi karūnos parodo karališkąją kilmę, trečias „šviesos“ vainikas – tai dovana iš Dangaus, „dangiškame soste sėdinčio karalaičio Kazimiero „pergalės karūna“. Našumas (Foecunditas) [16 il.] – pėdas, „kurį kitados Izaoko vaikaitis Juozapas brolių visų apmaudui matė sapne“, taip pat ir „dabartinio lenkų valdovo“ Zigmanto herbas, bet „visgi geriausiai“ jis simbolizuoja dorybingą karaliaus protėvį šv. Kazimierą. Laisvė (Libertas) [17 il.] – du jaunuoliai su ietimis ir kepurėmis rankose iliustruoja „Romos paprotį“: veltinė kepurė vergo rankose – tai ženklas, kad jam suteikta laisvė. Prie šv. Kazimiero karsto kabantys votai taip pat yra ženklai, „palikti tų, kuriuos jis išlaisvino“ iš ligų, nelaimių ir prispaudimų. Dosnumas (Munificentia) [18 il.] – vandens čiaupas su šv. Florijono skulptūrėle viršuje, iš kurio bėgantis vanduo laisto medį. Gyvenime „vamzdžiais atbėgęs vanduo žolynus sode rūpestingai laisto“, tačiau tikrosios versmės šaltinis yra „rojaus sodų vanduo“. Šv. Kazimieras – vargšų ir liūdinčiųjų užtarėjas, paguodos šaltinis, „štai dėl ko amžinai lieka žalia Lelija“. Begalybę (Infinitas) [19 il.] – išreiškia žiedo simbolis, nes nuo rajaus pasaulio šv. Kazimiero širdį „saugo apjuosęs aukso žiedas, tviskąs deimantine akimi“; auksas – ištikimybės ženklas, „deimantą tvirtumu lenkia šio princo dvasia“. Ilgaamžiškumas (Diuturnitas) [20 il.] – nors šventasis gyveno trumpai, tačiau kankinių simbolis – giliai šaknis į žemę suleidusi, amžinai žaliuojanti palmė „puikuojasi tuo, kad laikas jos neįveikia“. Pamaldus, doras ir skaistus šv. Kazimieras „už nuopelnus“ įgyja palmės šaką ir „pelno dangų“. Viešpatavimas (Regimen) [21 il.] – skeptras – „karalių ir jų palikuonių simbolis“, valdovų skeptrai „žemai lenkiasi Šv. Kazimiero koplyčioje“ ir juo seka, tačiau šventojo rankas „lelija dabina“, ji yra šv. Kazimiero skeptras. Stabilumas (Stabilitas) [22 il.] – apverstas inkaras taip pat simbolizuoja kovas su pagundomis mūšyje už skaistybę, pralaimėjusi nuodėmė prisipažįsta, kad šv. Kazimieras „jau pasiekė saugų krantą ir jį inkaras laiko tvirtai“ (plg. Žyd 6, 18–19). Tvirtybė (Firmitas) [23 il.] – kolona su kario skulptūra viršuje – piktosios jėgos veltui šv. Kazimierą puola, „tvirtas jis kaip kolona ant amžinų pamatų“. Teisingumas (Iustitia) [24 il.] – svarstyklės, kurių konstrukcija laikosi ant kardo ir skeptro, „o iš viršaus nuleista laikanti jas štai ranka“ reiškia „pusiausvyrą tarp griežtumo ir malonės“, „jausmų pažabojimą“ – dorybes, kuriomis pasižymėjo šventasis karalaitis Kazimieras.

Bildziukevičiaus leidinio emblematika aukština išmintingą krikščionį valdovą, tvirtą skaistybės sergėtoją. Tą patį galima pasakyti ir apie kito jėzuito Andriejaus Mlodzianovskio knygą Lenkijos ir Lietuvos tautos dieviškųjų globėjų karinė parama , kurioje yra 33 šventųjų portretai. Pirmasis globėjų gretoje šv. Kazimieras pavaizduotas be jokių karinių atributų, jis laiko leliją – „nesutepto drovumo skeptrą“ [25 il.]. Čia „kilniausios prigimties Mergelės Skaisčiausios“ šv. Kazimieras, Grigaliaus Nisiečio žodžiais tariant, „kaip geras veidrodis savo nušlifuotame paviršiuje įgauna į jį žiūrinčiojo bruožus, taip nuo visų žemiškųjų dėmių nuskaistinta siela savo tyrume įgauna neirstančio grožio atvaizdą“ .

1. Hieronymus Bildziukiewicz, Divi Tutelaris Patrii Casimiri Insigne Virtutum Hieroglyphicis Emblematum figuris adumbratum Serenissimae Poloniarum Reginae Constantiae ab Hieronymo Bildziukiewicz Philosophiae in Alma Academia Vilnensi auditore devota observantia humiliter oblatum, [Vilnae]: MDCX.
2. Ibid., vertė Rita Katinaitė, įžanginės dedikacijos Serenissimae Polonorum Reginae Constantiae Austriacae, Magnae Ducissae Lituaniae, Russiae, Prussiae, Samogitia etc., etc., felicitatem puslapiai nesunumeruoti.
3. Ibid.
4. Eligijus Raila, „Barokas“, in: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra, p. 66.
5. Plg. Irena Vaišvilaitė, „Šv. Kazimiero kulto kontekstas“, in: Šv. Kazimieras istorijos vyksme, p. 13.
6. Theatrum S. Casimiri, in quo ipsius Prosapia, Vita, Miracula, et illustris pompa in solemni eiusdem apotheoseos instauratione, Vilnae Lithuaniae Metropoli, V. Id. Maij, Anno Domini M. DC. IV. instituta graphice proponuntur. In memoria aeterna erit iustus. Psal: CXI. Editum ibidem, eodem anno, operis Typographicis Academiae Societatis Jesu.
7. Ibid., p. 62.
8. Tadeusz Bernatowicz, Miles Christianus et Peregrinus. Fundacje Mikołaja Radziwilla Sierotki w ordynacji nieswieskiej, Warszawa: Neriton, 1998, p. 9–19; Idem, „Idea Principis Christiani w emblematyce około 1600 (Z badań nad recepcją myśli polityczno–filozoficznej tacytyzmu w Polsce)“, in: Barok, t. II/1(5), 1996, p. 101–103; Jolita Liškevičienė, „Vilniaus akademijos spaustuvės leidinių emblematinės graviūros kaita XVII a.“, in: Vilniaus dailės akademijos darbai, Vilnius, 1996, t. 7: Ženklas ir simbolis senojoje Lietuvos dailėje, p. 22–25; Idem, „Miles Christianus įvaizdis LDK kultūroje“, in: Vilniaus dailės akademijos darbai, Vilnius, 2002, t. 24: Tipas ir individas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūroje, sudarytojos Jolita Liškevičienė, Tojana Račiūnaitė, p. 127–169; Idem, Mundus emblematum: XVII a., Vilniaus spaudinių iliustracijos, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2005, p. 50– 55.
9. Ibid., p. 54.
10. Apie populiariausius simbolius barokinių emblemų kūryboje: Emblemata. Handbuch zur Sinnbildkunst des XVI. und XVII. Jahrhunderts. Herausgegeben von Arthur Henkel und Albrecht Schöne, Stuttgart: J. B. Metzlersche Verlagsbuchhandlung, 1967; taip pat: Mundus symbolicus, in emblematum universitate formatus, explicitus, et tam sacris, quam profanis eruditionibus ac sententiis illustratus: subministrans orantibus…D. Philippo Picinello mediolanensi, canonico regulari Lateranensi…tomus secundus, Coloniae Agrippinae, sumptibus Hermani Demen, sub signo Monocerotis, 1681.
11. Plg. Sigita Maslauskaitė, „Šv. Kazimiero kultas ir atvaizdai Sicilijoje“, in: Naujasis Židinys-Aidai, 2005, Nr. 10, p. 465–470. 
12. Andrea Młodzianowski, Suppetiae militares ex Divis Poloniae Lituaniaeque gentis tutelaribus, nec non sanctis militibus scriptae et illustrissimo domino Michaeli Pac palatino Vilnensis supremo M.D.L. exercituum duci... oblatae ab Andrea Młodzianowski Societatis Iesu, Vilnae: Typis Academicis S. I., 1671. Išsamesnis šio atvaizdo pristatymas tolesniame šios knygos skyriuje „Šv. Kazimieras Krokuvos pranciškonų reformatų bažnyčioje“.
13. Jean Chevalier, Alain Gheerbrant, „Specchio“, in: op. cit., p. 417. Taip pat žr.: Mario Praz, Studies in Seventeenth-century imagery, Roma: Edizioni di storia e letteratura, 1964, p. 11–81, 169–203.