Roma, 1948 m. birželio 11 d.

Šventojoje Bažnyčioje seniai įsigalėjo tradicija, kad Romos popiežiai skiria tautoms ar atskiroms tikinčiųjų bendruomenėms dangiškuosius globėjus prie Dievo, idant pastarieji šviestų jiems tartum ryškūs krikščioniško gyvenimo pavyzdžiai ir ateitų į pagalbą bei padėtų šio pragaištingo pasaulio pavojuose atsidūrusiems žmonėms. Tai įgyja didžiulę svarbą ypač šiuo mūsų gyvenamu metu, kada, pasibaigus žiauriam apgailėtinam karui, be kitų tautų, ir lietuvių tauta, ypač jos bręstantys ir jauni žmonės, kaip matome, yra purtoma baisios griūties: visos geriausios jos atžalos, kone visame pasaulyje neseniai vykus ginkluotai kovai, narsiai kovodamos atidavė gyvybes už tėvynę arba pasmerktos lagerio darbams buvo išvežtos į tolimus svečius kraštus; vieni jaunuoliai smurtu buvo priversti tarnauti svetimoje kariuomenėje, keliant didelį pavojų tikėjimui ir papročių tyrumui; kiti, likę tėvynėje, yra viliojami bedievių žabangomis ir vilionėmis, ypač specialiųjų profesinių mokyklų mokiniai, idant bukliau būtų išmokyti vadinamojo komunizmo melagingų tiesų; pagaliau daugelis kitų, išvyti iš tėvynės, yra priversti leisti dienas Europos, Pietų Amerikos, Australijos šalyse ar kituose kraštuose. Tad tokiomis pragaištingomis sąlygomis, už kurias sunkesnių visoje Lietuvos istorijoje nėra buvę, šios tautos jaunuomenės, atmenančios senąjį tikėjimą, dar uoliau imtas garbinti šventasis Kazimieras, Lenkijos karaliaus Kazimiero Trečiojo sūnus ir Lietuvos žemių kunigaikštis, kurio gerbimas jose seniai yra paplitęs. Būtent šis šauniausias jaunuolis, kuris sulaukęs vos 25 metų baigė šventą ir garbingą [savo] gyvenimą, akivaizdžiausiai parodė ištikimą meilę Apaštalų Sostui ir katalikų tikėjimui, nes jis tėvynėje energingiausiai mėgino naikinti klaidatikystės nuodus. Jis taip buvo atsidėjęs Dievo Motinos Marijos gerbimui, kad net miręs buvo rastas rankose laikąs popieriaus lapelį, kuriame buvo surašyta Jos garbei sukurta giesmė. Šventąjį Kazimierą reikia ypač šlovinti ir už tai, kad per visą gyvenimą sugebėjo likti nesuterštas jokiu begėdystės purvu, todėl šiais nepalankiais laikais, kada tyrumo dorybė yra puolama visais įmanomais būdais, tikrai yra vertas pelnytai ir pagrįstai būti keliamas Lietuvos jaunuomenei kaip kilnus pavyzdys. Visa tai įvertinę, Lietuvos vyskupai daugelio piliečių vardu per garbingąjį brolį Vincentą Padolskį, Larandos vyskupą, pateikė mums nuolankų prašymą, idant maloningai teiktumėmės paskelbti šventąjį Kazimierą Lietuvos jaunimo ypatingu dangiškuoju globėju. Tad mes, nuoširdžiai užjausdami dėl didelės nelaimės šią tautą, ir ypač tuos jos narius, kurie yra pačiame jaunystės žydėjime, ir siekdami, kad minėto Dievo tarno gerbimas tolydžio augtų ir galėtų jiems atnešti vis gausesnių šventumo bei Aukščiausiojo paguodos vaisių, nutarėme mielai pritarti šiems prašymams. Todėl, išklausę ir garbingąjį mūsų brolį, Šventosios Romos Bažnyčios kardinolą Klemensą Micarą, Velletri vyskupą, Šventosios apeigų kongregacijos pirmininką, sąmoningai ir gerai apmąstę, apaštališkosios valdžios galia šiuo raštu amžiams patvirtiname, skiriame ir skelbiame Šventąjį Kazimierą Išpažinėją viso Lietuvos jaunimo ypatingu dangiškuoju globėju prie Dievo ir suteikiame visas ir kiekvieną atskirai liturgines iškilmes ir privilegijas, skiriamas ypatingiems tikinčiųjų bendruomenių globėjams, o bet kurie [šiam raštui] prieštaraujantys veiksmai tenebūna kliūtis. Skelbiame šį potvarkį pareikšdami, kad šis raštas turi nuolat galioti ir būti visiškai įgyvendintas, taip pat nuo šiol ateityje kuo geriausiai turi padėti tiems, kam jis yra skirtas ar galės būti skirtas, o bet kokie bet kurio asmens, bet kurios valdžios sąmoningai ar nežinant atlikti veiksmai, pažeidžiantys išdėstytus dalykus, nuo šiol tenegalioja. Duota Romoje, prie Šventojo Petro, antspauduota Žvejo antspaudu, 1948 metų birželio mėnesio 11 dieną, dešimtais mūsų pontifikato metais.

Atskiru [Jo] Šventenybės nurodymu
už poną kardinolą Valstybės sekretorių
[pasirašė]
Giovanni Battista Montini,
Valstybės sekretoriaus pavaduotojas