Šventojo Kazimiero gyvenimo istorija

1458 m. spalio 3 d. Lenkijos karaliaus Kazimiero IV Jogailaičio ir Elzbietos Habsburgaitės šeimoje Krokuvoje, karališkoje Vavelio pilyje, anksti ryte, gimė antras sūnus karalaitis Kazimieras, būsimas šventasis. Karališkoji pora turėjo 6 sūnus ir 5 dukteris. Kazimiero seneliai — Jogaila ir Sofija Alšėniškė, o tėvas — Jogailos sūnus Kazimieras, didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius (1427—1492). Taigi Kazimieras yra Gedimino giminės atžala.

Nuo pat mažumės karalaitį Kazimierą mokė įžymus istorikas ir pamaldus kanauninkas Jonas Dlugošas. Kai Kazimieras sulaukė paauglystės, jį politikos ir karybos meno mokė politinis pabėgėlis iš Italijos Pilypas Buonaccorsi, metraštininkų žinomas Kalimacho vardu. Kazimieras kartu su kitais karaliaus vaikais buvo mokomas daugelio dalykų. Jis puikiai kalbėjo lotyniškai, lenkiškai, mokėjo rašyti ir skaityti.

Pamaldumo dvasią Kazimierui įkvėpė karaliaus rūmuose aukštinamas Švč. Mergelės Marijos kultas. Brandesniam tikėjimui Kazimierą paskatino jo pamaldi motina Elzbieta, taip pat kanauninkas J. Dlugošas. Karaliui su sūnumi Kazimieru lankantis Vilniuje, būsimas šventasis retkarčiais buvo vežamas į Medininkus pakvėpuoti grynu oru ir atsigauti Šv. Augustino regulinių kanauninkų vienuolyne, kuriame buvo uoliai rūpinamasi pamaldumo į Švč. Mergelę Mariją puoselėjimu. Labiau pasitikėti Dievu ir Bažnyčia jaunajam Kazimierui padėjo Vilniuje 1481 m. pavasarį prieš karališkąją giminę rengto sąmokslo atskleidimo aplinkybės. Dar viena priežastis, paskatinusi Kazimierą pasišvęsti Dievui, kuris niekada nenuvilia – nenusisekęs beveik trylikamečio jaunuolio karinis žygis, vykęs 1471 m.

Kazimiero motina Elžbieta buvo Vengrijos karaliaus dukra. Mirus tuometiniam Vengrijos karaliui, Elzbieta, remiama kai kurių Vengrijos didikų, buvo įsitikinusi, kad šį kraštą turi valdyti karališkos dinastijos palikuonis. Tačiau Vengrijoje karaliumi išrinktas Motiejus Korvinas, vietinis didikas. Vis dėlto karališkosios dinastijos rėmėjai skatino karalaitį Kazimierą vykti į Vengriją užimti sosto. Tačiau vos tik žygis prasidėjo, rėmėjai atsimetė. Išlaidos teko pačiai Lenkijai. Popiežius pagrasino ekskomunika Lenkijai, nes ji puolanti krikščionišką šalį. Karinio žygio nesėkmės prislėgtas, karalaitis labai nuliūdo, tačiau tėvui padėjo valdyti valstybę, priiminėti pasiuntinius, sakyti iškilmingas kalbas, dalyvauti medžioklėse.

Karalaičiui teko kelerius metus valdyti Lenkiją, kai tėvas buvo išvykęs į Lietuvą. Kazimierui pasisekė sutvarkyti išvaistytą valstybės iždą, kuris dėl per didelių išlaidų, skolų buvo labai sumenkęs. Trylikos metų karalaičiui Kazimierui tėvas pavedė rūpintis Lietuvos pareigūnais. Taip pat kartu su tėvu aktyviai rėmė pranciškonų (bernardinų) misijų darbą ir rūpinosi, kad nebūtų statomos naujos cerkvės ten, kur šie vienuoliai vykdė savo misijų darbą. Už tai jam ir skirtas Magnus Ducatus Lithuaniae vardas ir jis buvo karūnuotas didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu. Kazimieras parodė ir politinių sugebėjimų. Jis stengėsi pagerinti Lenkijos ir Romos santykius, kurie tėvui bendraujant su Čekijos husitais buvo pašliję. Daug dėmesio skyrė ir santykiams su turkais, kurie karalystei kėlė karinę grėsmę. Lietuvoje ir Lenkijoje jis buvo dvasinis lietuvių vadovas, ginantis nuo stačiatikių religijos ir karo su Maskva pavojaus.

Kazimierui neblogai sekėsi skaičiuoti, vesti derybas su amatininkais, rūpintis kariuomene ir teismais. Su tėvu karalaitį Kazimierą siejo stiprus ryšys. Karalaitis svarbiausiais klausimais nuomonės klausdavo pas tėvą ir paisė šio nurodymų. karalius taip pat gerbė sūnaus išmintį, gabumus ir dažnai su juo tardavosi.

1483 metais karalaitis Kazimieras atvyko į Lietuvą, aplankyti tėvo. Vilniuje karalaitis praleido beveik visus metus. Žiemą lydėjo tėvą į seimą Liubšine, bet sužinojo, kad serga džiova. Karališkoje aplinkoje gyvenantį jaunuolį gydytojai skatino nepaisyti jokių moralinių nuostatų, neieškoti jokių vaistų, o suartėti su jauna moterimi, kad išgelbėtų savo gyvybę. Kazimieras atsakęs, jog geriau mirti, negu nusidėti. Dėl vis blogėjančios sveikatos ir didelių šalčių Kazimieras apsistojo Gardine.

1484 m. kovo 4 d., anksti ryte mirė Gardine. Šv. Kazimiero gyvenimas buvo trumpas — 25 metai ir 5 mėnesiai. Po mirties tik liepos 17 d. Kazimiero kūnas iš Gardino buvo atgabentas ir palaidotas Vilniaus katedros Karališkoje koplyčioje.
Kazimierą pažinusieji laikė jį šventuoju. Jo gyvenimą tyrinėjo popiežiaus Leono X legatas vyskupas Z. Ferreri. 1521 m. jis išspausdino biografiją „Vita beati Casimiri, scripta Vilniae“ — tai vienintelis XVI a. šaltinis, kalbantis apie asketišką Kazimiero gyvenimą. Autorius akcentuoja, kad Kazimieras mokėjęs lietuvių, lenkų, vokiečių ir lotynų kalbas, turėjęs nemažai dorybių: buvo teisingas, susivaldantis, tvirtos dvasios, išmintingas. Pasakoja apie jo atgailą: vilkėjęs ašutinę, pasninkavęs, naktimis melsdavęsis prie uždarų bažnyčios durų bei šelpęs vargšus ir ligonius. Jis itin brangino nekaltumo dorybę. Kai tuometiniai gydytojai Kazimierui kaip vaistą nuo džiovos prirašė nuodėmę, kam pritarė ir tėvai, jis geriau sutiko mirti negu išsižadėti nekaltybės. Norėdamas išlaikyti brangų nekaltybės turtą, buvo uolus Nekaltosios Mergelės Marijos garbintojas.

Už visus išvardytus nuopelnus 1521 m. popiežius Leonas X Kazimierą paskelbė palaimintuoju, o popiežius Klemensas VIII — šventuoju ir savo breve (1602 m. lapkričio 7 d.) suteikė Šv. Kazimiero šventei Lietuvoje ir Lenkijoje aukštesnį liturgijos laipsnį (sub ritu duplici), kitaip tariant, jo kultą pripažino lokaliu, t. y. tik Lietuvai ir Lenkijai.

1604 m. gegužės 10—12 d. Vilniuje iškilmingai atšvęsta šv. Kazimiero kanonizacija.

1636 m. įrengta puošni barokinė koplyčia, skirta karalaičiui šv. Kazimierui ir su didingomis iškilmėmis į ją perkelti šventojo palaikai. Popiežius Urbonas VIII tais pačiais metais paskelbė Kazimierą Lietuvos dangiškuoju globėju.

1948 m. birželio 11 d. popiežius Pijus XII šventąjį paskelbė „visos lietuvių jaunuomenės ypatingu, danguje esančiu, Globėju pas Dievą“.

1952 m. spalio 9 d. šv. Kazimiero relikvijos, sovietų valdžiai uždarius Vilniaus arkikatedrą, Vilniaus arkivyskupijos kapitulinio vikaro ir Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko rūpesčiu perkeltos į Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, 1953 m. gegužės 3 d. visose Vilniaus miesto bažnyčiose buvo skelbiamos šv. Kazimiero relikvijų perkėlimo iškilmės.

1989 m. kovo 4 d. šv. Kazimiero relikvijos sugrąžintos į iš šv apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios į Vilniaus arkikatedrą. Iškilmėms vadovavo Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius.