Ausk Marijai rožių giją, mano siela nerami,
Skelbk gerumą, prakilnumą ilgesinga širdimi.
O Mergaite, tavo kraitis — nekaltybė nuostabi:
Mums žavėtis ir gėrėtis leisk per amžius tavimi.

Susimąstę nešam naštą savo nuodėmės didžios, —
Tu, Šventoji, Nekaltoji, meldžiam gelbėki iš jos!
Vargšai gimę, mes nežinom priebėgos kaip tu kitos:
Rojaus vartuose užtarki vaikus tėviškės šviesios.

Tavo grožis mums kaip rožė, kaip lelija nekalta,
Tavo garbei ieškom vardo, neištarto niekada.
Ir maldaujam nepaliaujam širdimi vis alkana:
Leisk išvysti karalystėj meile spindinčia tave.