Vilniaus akademijos Filosofijos fakulteto studento Jeronimo Bildziukevičiaus
pagarbiai ir nuolankiai pateiktos
Jos Šviesybei Lenkijos karalienei Konstancijai

Ar Egiptui yra kuo didžiuotis? Šio Nilo dosnieji
Vandenys mūsų laukuos irgi augina javus.

VALDŽIA

Lenkijos herbo taurus Erelis, karališkas paukštis,
(Žengė po panašiais mūšin karinga Roma),
Kilstelėjęs akis į viršum jo spindinčią saulę,
Kad neužstotų sparnais jos, pasilieka tupėt.
Plunksnomis baltomis pasidengia karališkas kūnas,
Tarsi sniegas baltai spindi iš tolo galva.
Šventas Kazimierai, tu, tėvynės ereli, įpratęs
Dangiškus tolius įveikt nešamas dvasios sparnų.
Tavo būdas brandus lyg žilo senolio, tyrumas
Įgimtas stebina ir dvasios jėga nemari.
Jūs, lietuvių pulkai, žygiuokite paskui šį ženklą –
Aras apglėbęs sparnais saugos savus jauniklius.

KARALYSTĖ

Kartą Tarkvinijui iš dangaus nusileidęs erelis
Nunešė nuo galvos mitrą sugriebęs nagais.
,,Vyre, tai – palankaus likimo ženklas, – pasakė
Jam Telesilė, – lemiąs tau karalystę valdyt.“
Kai apleido kadais, Kazimierai, siela tavoji
Kūną, ją į žvaigždes nešė sparnuočiai taip pat.
Niekam tikęs esu pranašautojas, jei karalystės
Tai nežadėjo anksčiau žemėj, dabar – danguje.

ŠVIESA

Slenkančių naktį skliautu žvaigždynų valdovė Kintietė
Spindi tiktai būdama brolio akivaizdoj. Mat
Febo šviesą jinai atspindi, kai jis, daug ryškesnis,
Žvilgsnį iš šono į jos rutulį teikias nukreipt.
Tu, karalaiti skaistus, esi savo tautai lyg saulė:
Ją apšvieti, nes ir pats tu ryškią šviesą skleidi.
Gyvas ir miręs skleidi tu šviesą, todėl pranašesnis
Tu už Febą, nes tu nenusileidi, kaip jis.

RAMYBĖ

Įkvepiantis karius Narsumas mūšiuose nuolat
Verčia kęsti vargus jūroje, sausumoje,
Kol ateina Taika, apdovanojanti laurais, –
Tai, ko pažeisdamas ją siekė, suteikia jinai.
Sunkiai, Kazimierai, tu gyvenai – lyg purenantis dirvą
Žemdirbys ar karys – gimė Dorybė varguos.
Gimė Ramybė varguos. Dabar tau nevystantį pina
Laurų vainiką Taika ir Teisingumas garbus.

PAMALDUMAS

Baigęs savo žygius ir kovas, prie Heraklio šventyklos
Durų šarvus kadais prikalė Vejų karys.
Jau bejėgė jėga. Bet stok prieš ginkluotus beginklis,
Jei pamaldumas jėgų suteikė kūnui tavam.
Dangų pamaldumu ir tikėjimu užkariausi,
Tau karalystę patsai Dievas, jų įveiktas, duos,
Mat sargybiniui šiam slaptažodis – tai ,,Jogailaitis“,
Nors gal tai pernelyg, rodos, paradoksalu.

UOLUMAS

Sako, kad niekuomet Naupliado paukščiai nekeičia
Jiems gamtos ir dangaus galių duotosios spalvos –
Ar būtų šiaurėj, kurią speigai sukausto į gruodą,
Ar juos blaškytų karščiu tvilkantys vėjai pietuos.
Ar gaišintų tave, Kazimierai, liaupsės, ar ligos,
Tu į bažnyčią vis tiek dar neišaušus skubi.
Jeigu būdrauji prie besibeldžiančio Viešpaties durų,
Jis į puotą tave, be abejonės, pakvies.

VIENYBĖ

Tauriai savo dienas bebaigdamas tarė Skiluras
Kupinus išminties paskutiniuosius žodžius:
,,Žmones vieningus sunku įveikti, vaikai, lygiai taip, kaip
Perlaužti visą iškart pilną strėlinę strėlių“.
Tavo kūno skaistaus, Kazimierai, nesugebėjo
Suvarpyt kirminai (štai kur skaistybės galia!)
Mums palaikai, po žeme nesupuvę, įrodo, kad buvo
Kūnas – sielai, o ši – dangui klusni visada.

IŠMINTIS

Leiskis nuo kalno stataus čionai, ginkluota Palade,
Burk Parnaso deives – Mūzas – aplinkui save
Ir tuos septynis, kuriuos išgarsino šiam pasauly
Mokyta Išmintis (garsūs lig šiol jų vardai).
Dieviška Išmintis Jogailaičio protą maitina.
Ar dėl išminčių savų būgštaut, Palade, ėmei?
Ne tos pačios prigimties jų žinios, taigi skirtinga
Ir šlovė. Pripažink: jis išmintingas, ne jie.

AUTORITETAS

Aš žvelgiu į taurius ilgaamžių veidus, akis jų
Ir garbiu rausvumu degančius skruostus regiu.
Ar ne sumanymai jų apgalvoti veiduos atsispindi
Ir išmintis, ar patart reikia, ar bylą išspręst?
Siūlė Panonija tau, karalaiti Kazimierai, savo
Skeptrą. Ji troško tave savo karalium matyt.
Ar neįrodo tatai, jog branda kartais slypi jaunuolio
Kūne, jog nugalėt prigimtį geba dvasia?

NARSA

Žavisi Graikija iš Amiklų kilusiais broliais,
fabijais stebis Roma ir scipionais savais.
Tai – tik skambūs vardai, kurie taip patinka prasčiokams.
Tavo, Kazimierai, daug nuopelnai didingesni:
Žygin prieš lietuvius pakilę maskvėnai neteko
Dar šešių dešimčių tūkstančių savo karių.
Tad, lietuviai, drąsiau po Kazimiero vėliava stokit
Ir priverskit dažniau barbarų kraštą drebėt.

BUDRUMAS

Pinkles rezga schizma ir punišką mokymą skleidžia:
Ji Trejybės saitus amžinus bando nutraukt.
Bet Kazimieras, kai jį dangus pasiėmė, tyko
Šios grobuonės, kad ji taptų šventųjų grobiu,
Nė neketindamas, kol neįvykdys, ką pavedė Tėvas,
Jo ir krikščionių visų priešų ramybėj palikt.
Ar Savivalė vien atskalūnams leido atkusti?
Ar ir galvažudžiai šventvagiai neina su jais?
Saule lietuvių, parblokšk šią baisią barbarų gaują
Skaldančio žaibo smūgiu, trauktis priversk, sunaikink!

AMŽINYBĖ

Daug įvairiausių spalvų suteikia vaivorykštei saulė,
Savo skvarbiais spinduliais debesį apšviesdama.
Tavo, globėjau šalies, kunigaikšti Kazimierai, skydas
Spindi dorybių tavų, nuopelnų tavo spalvom.
Skydo pakraščiuose pavaizduota net penketas herbų,
Skydo viduryje – tavo minčių dar daugiau.
Žymi kilmę vieni, o kitos – gyvenimo būdą.
Tarsi vaivorykštė tai džiugins akis amžinai.

PASTOVUMAS

Tuo pačiu atstumu skriestuvas liniją brėžia,
Ar vienoj, ar kitoj vietoj pradėsi ją brėžt.
Lygiai taip, nors pati Dionė iš guolio pakilus
Būtų, ar su trenksmu griūtų ūmai pats dangus,
Ar Sumano vaikai, visaip klaidinti įpratę,
Apgaudinėtų, nakties demonai vestų ratu,
Būtų iš kelio vis tiek Kazimieras neišsukęs:
Ryžęsis skaisčiai gyvent, jis taip ir mirė skaistus.

ATSPARUMAS

Apėmė medų miestus ir alyvmedžius, žydinčius gausiai,
Ryjanti iš eilės viską Vulkano ugnis.
Bet alyvmedis ir ugnyje nesudega – karščio
Nepabūgęs, kad ir apdegė, auga toliau.
Nuožmiai su Skaistumu nedoroji Kiprietė kovoja
Deginančias liepsnas įžiebdama širdyje.
Tu nepažeidžiamas, o Kazimierai: troško
Liepsną įžiebt tavyje – užsiliepsnojo pati.

ŠLOVĖ

Čia regiu Karūnas. Jos spindi auksu geltonu.
Ten netikėta Šviesa plyksteli man prieš akis.
Aukso vainikai abu parodo karališką kilmę.
Trečias vainikas – Šviesos – tai dovana iš dangaus.
Dangiškame soste, karalaiti Kazimierai, sėdi,
O Kiterietė nuožmi guli antai parblokšta.
Krisdamas užkariavai: mirtis tau pergalę lėmė.
Nugalėjusio taip laukia dangaus karūna.

NAŠUMAS

Ar tai ne Pėdas, kurį kitados Izaoko vaikaitis
Juozapas brolių visų apmaudui matė sapne?
Ar ne Žygimanto tai, dabartinio lenkų valdovo,
Herbas šlovingas, kurį šiaurė pažįsta visa?
Taip, iš tiesų jiems abiem jis priklauso, bet visgi geriausiai,
Šventas Kazimierai, jis simbolizuoja tave.
Tavo ainis yra karalius, o tas – pavyzdys tau
Dorybingumo. Sėkme – tą, šį pranokai mirtim.

LAISVĖ

Kad mirtingoms širdims brangi yra laisvė auksinė,
Rodo buvęs kadais Romoje toks paprotys:
Skubindavosi vergai prie veltinės kepurės, mat ji – tai
Tikras ženklas, kad jiems laisvė yra suteikta.
Tad skubėkite į koplyčią Kazimiero tie, ką
Slegia nelaisvė arba kaltinimai pareikšti.
Votumai, kiek jų matai sukabintų prie šventojo karsto, –
Tai vis ženklai, palikti tų, ką išlaisvino jis.
Gydytoju tave, Kazimierai, pasirinkęs
Laimi: kad gyvas ligos ištiktas liktų, mirei.

DOSNUMAS

Vamzdžiais atbėgęs vanduo žolynus sode rūpestingai
Laisto, ir augmenija suveši čia dar labiau.
Jeigu ieškai versmės, iš kurios atsigerti galėtum, –
Niekur skanesnio nėra, nei rojaus sodų vanduo.
Toks karalaitis yra, Kazimieras: jis – užtarėjas
Vargšų ir liūdinčių, jis – būdo švelnaus ir dosnaus.
Koks šaltinis – toksai ir vanduo iš jo turi lietis.
Štai dėl ko amžinai lieka žalia Lelija.

BEGALYBĖ

Liaukis, Šlove, ir tu, rajus Pasauli, medžioti –
Į jūsų kilpas puikus grobis tikrai nepaklius.
Jo tyra širdis užverta jums. Ją saugo apjuosęs
Aukso žiedas, tviskąs deimantine akimi.
Vertingesnė yra už auksą ištikimybė.
Deimantą tvirtumu lenkia šio princo dvasia.
Traukitės įveikti ir veltui spęskit žabangas –
Jums tada apvalaus Žiedo reikšmė paaiškės.

ILGAAMŽIŠKUMAS

Palmė puikuojasi tuo, kad laikas jos neįveikia:
Metų metais žali lapai – tai jos puošmena.
Nei borėjai sausi, nei lietų nešantys austrai
Jų nepajėgia nuplėšt, jų nepakanda šalna.
Pamaldumas, dora ir saugoma uoliai skaistybė –
Štai, Kazimierai, kas puošmenos tavo yra.
Štai ta Palmė, kuri už nuopelnus tau priklauso.
Dangų tau pelnius, nė pats laikas jos nebeatims.

VIEŠPATAVIMAS

Skeptrai – karalių ir jų palikuonių simbolis. Žymi
Jie visus tuos, kurių rankose esti valdžia.
Ar neturėtum paimt, senolių viltie ir didybe,
Karalaiti garbus, skeptro valdovų ir tu?
Te tavomis pėdomis paseks didžiadvasiai valdovai,
Tavo koplyčiai te jų skeptrai žemai nusilenks.
Tavo rankas lelija dabina. Jinai – tavo skeptras:
Koks valdovas – toksai skeptras, priklausantis jam.

STABILUMAS

Skaistų jaunuolį žiauri Venera pražudyti ketina,
Tad Acherontas rajus visas pakyla kovon.
Bet kunigaikštis narsus kovoja su priešu ir ginas –
Kuo šis įnirtingiau puola, tuo atkakliau.
Stikso valdovas, ilgiau negalėdamas kęsti galingo
Priešinimosi, nuožmaus mūšio, prabyla štai taip:
,,Pralaimėjome mes, bičiuliai. Jau pasiekė saugų
Krantą laivas, ir jį Inkaras laiko tvirtai“.

TVIRTYBĖ

Šen, pakvaišęs būry ištvirkusios Amatunto
Deivės pavaldinių,varstantis širdis strėlėm.
Šen, Nemezide, kreivai besišypsanti gresiant nelaimei,
Piktadarystę paverst gebanti malonumu.
Šen, išdidžios širdies ir veido Junona Lucina,
Kertanti pašaipiais žodžiais visiems iš eilės.
Eikite šen, jūsų čia, visos Tartaro piktosios jėgos,
Laukia baisi pražūtis! Stikso pabaisos, čionai!
Veltui Kazimierą jūs užpuolėte tarsi tvirtovę –
Tvirtas jis kaip Kolona ant amžinų pamatų.

TEISINGUMAS

Štai Svarstyklės ir jas sudarantys Skeptras ir Kardas,
O iš viršaus nuleista laikanti jas štai Ranka.
Simbolizuoja jos tai, jog pusiausvyrą tarp griežtumo
Ir malonės surast gebantis visad laimės.
Kas, Kazimierai, už tave rimčiau nagrinėjo
Aplinkybes visas, mąstė ir svarstė visaip?
Mat pažaboti jausmus yra daugiau nei protinga –
Numos Pompilijaus tai žodžiai, verti prisimint.

CHRONOSTICHAS

Te koplyčioj tavoj, Kazimierai, pagausėja
Padėkos tau ženklų – ten pakabintų aukų.