Asmenybė

Šv. Kazimiero žemiškasis gyvenimas buvo trumpas, trukęs vos 25 metus ir penkis mėnesius, bet labai intensyvus, įvairus, visavertis, mobilus. Šventojo asmenybė romantiškai nusiteikusių pamokslininkų, istorikų labai sušvelninta. Šv. Kazimieras nėra tik leliją laikantis kilmingas, skaistus, silpnos sveikatos, pamaldus jaunuolis iš tolimų laikų.

Iš tiesų karalaitis Kazimieras valdė kraštą, patarinėjo savo tėvui karaliui Kazimierui, buvo gabus valstybės finansinių reikalų tvarkytojas. Nebuvo prisitaikėlis, išdrįso laužyti karaliaus dvaro etiketą. Nemėgo švelnių puošnių drabužių, kartais nenakvodavo valdovų rūmuose, neretai jo nebuvo galima prisikviesti pietų, nes Kazimieras atsidėdavo maldoms, lankė vargšus. Neklausė tėvų ir patarėjų, kai jie siūlė pabandyti intymiais santykiais įveikti džiovą. Manoma, kad ir džiova karalaitis galėjo užsikrėsti bendraudamas su sergančiais miestelėnais: kareiviais, vargšais paliegėliais, našlaičiais. Jo šeimoje šia liga niekas nesirgo.

Karalaitis turėjo jaunuoliui būdingą idealizmą — jo idealas buvo dėdė iš tėvo pusės Vladislovas Varnietis, vos 20 metų gyvybę paaukojęs kovoje dėl krikščioniškosios Europos — 1444 m. žuvęs mūšyje su turkais. Šventasis Kazimieras buvo gabus ir išsilavinęs, iškalbingas, mokėjo daug kalbų, tačiau karuose patyrė ir nesėkmių, žinojo, ką reiškia vienatvė, ilgesys, alkis ir nepritekliai.

Kiekviena epocha, įvairūs žmonės į šį šventąjį žvelgia vis naujai, atpažįsta savus bruožus ir nepaliauja prašę dangiškos globos.